Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 29 d.

Buvau kine. 2019 03 30

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 29 d.

Festivalio ratas apsisuko ir jau vėl savaitgalis. Tiesa, jau šiam „Kino pavasariui“ – jau paskutinis, todėl tuo pačiu raginantis, kviečiantis pasimėgauti festivaliu, ko dar jis tęsiasi. Kitaip sakant – griebkit, kol dar yra. O juk tikrai – net jei kino salėse lankėtės pavyzdingai kiekvieną dieną, vis tiek dar liko nepamatytų filmų – gal kažkurį teko iškeisti į tą kartą pasirodžiusį vertesnį, bet vis tiek tas anas, nepamatytas, taip ir liko kirbėti. O gal jūsų draugai pataikė į juos nustebinusį seansą ir dabar tą filmą primygtinai rekomenduoja pažiūrėti? O gal kaip tik, priešingai, negailestingai sukritikavo  filmą, kurio laukėte visus metus, ir dabar jau nebežinote, verta į jį eiti, ar ne?

Mes sakome – verta, nes, kad ir kaip ten būtų– geriau jau vieną kartą pačiam pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti.  O jei netinka nė vienas iš aukščiau išvardytų variantų, gal tiesiog pasiduokite „Kino pavasario“ srovei ir eikite į pirmą pasitaikiusį, mažai žinomą filmą – labai dažnai tokios avantiūros pasiteisina su kaupu!

Viktė:

„#Moters malonumas“ – 8/10

Maloniai nustebinusi dokumentika, kurioje nagrinėjama iki šiol daugelyje kultūrų tabu laikoma moters fizinio malonumo ir seksualumo tema. Penkios moterys, penkios kultūros, penkios skirtingos istorijos – būtent taip pasirinkta kalbėti apie net ir XXI a. tebeegzistuojančias problemas. Amerikietė Debora užaugo itin uždaroje ir konservatyvioje Niujorko žydų ortodoksų bendruomenėje, kur moterys mokomos  gėdytis savo kūno ir į jas žiūrima tik kaip į būsimų palikuonių išnešiotojas. Somalietė Leyla kovoja už tai, kad būtų nutrauktas mergaičių apipjaustymas. Japonų menininkei Rokudenashiko iškelta baudžiamoji byla, už tai, kad kūriniams naudoja savo pačios genitalijų antspaudus. Indė Vithika vadovauja interneto puslapiui, skirtam šviesti visuomenę seksualiniais klausimais. O buvusi vienuolė vokietė Doris kalba apie seksualinį priekabiavimą katalikų Bažnyčios institucijose.

Kai kurios siužetinės linijos sukrės ir pašiurpins, kai kurios privers krizenti – tačiau visos šios istorijos atskleidžia iki šiol moterų atžvilgiu taikomus dvejopus absurdiškus standartus ir draudimus.

„Gražus sūnus“ (angl. „Beautiful Boy“) – 5/10

Paimkim siužetą apie nuo narkotikų priklausantį paauglį, pridėkim vieną gerai žinomą Holivudo aktorių ir vieną perspektyvų, bet jau pakankamai išgarsėjusį jaunąjį talentą ir, voila, filmas. Tiesą sakant, kai sausio mėnesį kino teatruose pasirodė panašios tematikos „Benas grįžo į namus“ (angl. „Ben is Back“) su Julia Roberts ir Lucasu Hedgesu, kai kas jaunąjį aktorių traukė per dantį, esą, nusižiūrėjus tokį vaidmenį nuo Timothée Chalameto. Juokas juokais, panašumų tarp šių juostų tikrai apstu, tačiau jei jau reikėtų rinktis, verčiau pirmenybę skirkite J. Roberts ir L. Hedgesui, o ne Steve‘o Carello ir T. Chalameto duetui. „Benas grįžo į namus“ rodo, kokia stipri ir besąlyginė gali būti meilė savam vaikui, savo ruožtu „Gražus sūnus“ labiau koncentruojasi į priklausomybės beviltiškumą – tai tarsi juodoji skylė, į kurią krenta jaunasis Nikas, tačiau jo tėvas, matydamas, kad visos pastangos sūnų ištraukti yra bevaisės, yra linkęs nuleisti rankas. Be kita ko, didžiąją filmo dalį rodoma, kaip S. Carello perosnažas važinėja automobiliu ieškodamas eilinį kartą dingusio sūnaus. Padrikas siužetas, neišplėtoti personažai, neatskleistas jų ryšys šį filmą paverčia į nemažą chaosą. Tad netikėkite festivalio puslapyje pateikiamu šio filmo aprašymu apie „širdį veriančią dramą“ – čia nėra nė pusės to, ko galbūt tikėsitės iš filmo perskaitę festivalio organizatorių aprašymą.

Titas:

„Juodaodis iš Kuklukslano“ (angl. „BlacKkKlansman) – 6/10

Net ir žinant faktą, jog filmo scenarijus paremtas tikrais faktais, tai vis tiek atrodo lyg siurrealistiška istorija. Nors problemos rimtos, didelės ir skaudžios, bet situacijos absurdiškumas perša mintį apie vieną taikliausių „patrolinimų“. Ronas – pirmasis juodaodis policininkas Kolorado Springso nuovadoje, pernelyg nesusimąstydamas susisiekia su nusikalstama rasistine grupuote Kuklukslanu ir visų netikėtumui yra pakviečiamas susitikti bei galbūt prisijungti prie jos. Šitaip prasideda neįtikėtina infiltracinė operacija siekiant sulaikyti tuos, kurie kelia pavojų ir skleidžia neapykantą.

Išgirta ir daug lūkesčių sukėlusi juosta prasideda daug žadančiai, neskaitant pigaus politikavimo intro scenoje. Stilingos detalės, pasvertas humoras puikiai atskleidžiamas per politkorektiškumo prizmę, tačiau tai greit baigiasi ir lieka tik pagirtina filmo stilistika su puikiais Johno Davido Washingtono (taip taip, tai legendinio aktoriaus sūnus, kuriam talento netrūksta jau šiandien) ir Adamo Driverio pasirodymais. Satyriškumui pradėjus balansuoti ant pavojingos ribos, panašu, jog viskas nusvyra į pusę, kurioje nerealią istoriją turėjusį režisierių nugali jo asmeninės ambicijos ir noras šią istoriją pavaizduoti taip, kad sulauktų kuo didesnio pritarimo dėl politinių, o ne meninių sprendimų. Deja, tai manęs nepapirko, o tik atmušė nuo filmo.