„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 30 d.

„Kino pavasario“ dienoraštis. Kovo 30 d.

Kinas pasižymi savybe lengvai ištrinti ribą, skiriančią fantaziją nuo tikrovės. Šiemetiniame „Kino pavasaryje“ nemažai tokių filmų, kurie verčia suabejoti, ką vis tik stebime – režisieriaus vaizduotės vaisių, ar vis tik realybę. Pagrindinis „Kafarnaumo“ (pranc. „Capharnaüm“) jaunasis aktorius iš esmės vaidina pats save – būtent tokioje aplinkoje jį atrado režisierė Nadine Labaki. Pažiūrėję „Degantį“ (kor. „Beoning“) greičiausiai taip ir liksite nesupratę, kas buvo tikra, o kas ne – panašiai nutinka ir filme „Žemė po mano kojomis“ (vok. „Der Boden unter den Füssen“). Dar labiau fikcijos ir realybės ribą trina Berlinalės laureatas „Neliesk manęs“ – kartais pati režisierė pasirodo kadre, užduodama klausimus savo personažams. Kita vertus, kartais realybė atrodo dar labiau neįtikėtina, nei grynoji fantazija: pažiūrėjus dokumentinį filmą „#Moters malonumas“ (angl. „#Female Pleasure“) gali būti sunku patikėti, kad tokie absurdiški dalykai vyksta XXI amžiuje. „Šveicaras Chrisas“ (angl. „Chriss the Swiss“) dokumentiką išmaniai supina su animacinėmis fantazijomis, o „Trys nepažįstami broliai“ (angl. „Three Identical Strangers“) pasakoja tikrą, tačiau taip pribloškiančią istoriją, kad norėtųsi sakyti, jog taip būna tik filmuose.

Tad kokias istorijas – tikras ar išgalvotas, realistiškas ar akivaizdžiai fantastiškas renkatės jūs iš „Kino pavasario“ repertuaro?

Viktė:

„Trys nepažįstami broliai“ (angl. „Three Identical Strangers“) – 8/10

Devyniolika metų Edis, Robertas ir Davidas augo nieko nežinodami apie vienas kitą. Atsitiktinumo dėka susitikę vaikinai suprato esą identiški trynukai, atskirti kūdikystėje. Broliai tapo devintojo dešimtmečio žvaigždėmis, jų istorija sukosi visose žiniasklaidos priemonėse.

Iš pažiūros linksmas filmo tonas po truputį sunkėja, kai leidžiamasi giliau, aiškinantis šio įvykio priežastis ir aplinkybes. Pati trynukų susitikimo istorija pristatoma greitai filmo pradžioje. Blizgančią paradinę jų istorijos pusę netrunka pakeisti daug tamsesnė, nepaleidžianti net ir po filmo. Kas mus padaro tokius, kokie mes esame? Kas svarbiau žmogaus asmenybei – prigimtis ar auklėjimas? Ar mūsų likimas yra iš anksto nulemtas ir nieko per daug jame nebegalima pakeisti? Ar gali būti pateisinami eksperimentai su žmonėmis? Filmas sukurtas panaudojant interviu, vaidybinius intarpus, archyvinę medžiagą. Gali būti, kad kada nors sulauksime tęsinio – archyvuose saugoma gausybė kol kas įslaptinta laikomos informacijos.

„Antroji aš“ (pranc. „Celle qui vous croyez“) – 7/10

Penkiasdešimtmetė Kler, norėdama susigrąžinti pamestą jauną meilužį Ludo, susikuria „Facebooko“ paskyrą, kurioje prisistato kaip dvigubai jaunesnė Klara, ir užmezga kontaktą su Ludo kambarioku Aleksu. Ilgainiui nuotolinis bendravimas su Aleksu moteriai tampa toks svarbus, kad ji pati nebežino, kas ji yra iš tiesų – penkiasdešimtmetė Kler ar dvidešimtmetė Klara. Juosta ne tik kalba apie priklausomybę nuo išmaniųjų technologijų ir virtualybės, bet ir kelia tapatybės klausimą. Ar internete mes esame tokie, kaip ir gyvenime? O gal socialiniuose tinkluose save projektuojame tokius, kokie norėtume būti? Ir kiek virtuali tapatybė veikia mūsų tikrąją asmenybę? Galiausiai, be viso to, čia atsikartoja artumo alkio tema, nuskambanti ne viename šiemetinio „Kino pavasario“ filme. Artumo, kurio trokštama, ilgimasi, bet kartu ir nedrįstama. Prancūzų kino žvaigždė Juliette Binoche sukūrė Kler personažą, kurį galima vertinti ir kaip apsukrią manipuliatorę, ir kaip pasimaišusią psichopatę, ir kaip vienišą bei pasimetusią moterį. Juostos tonas pakankamai lengvas, bet siužetas bent kelis kartus užlankstomas taip, tenka pasitikrinti – ar tai „filmo realybė“ ar „filmo fikcija“.

Benas:

„Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (rum. „Îmi este indiferent dacă în istorie vom intra ca barbari“) – 7/10

Šį filmą pasirinkau vien dėl savo keistos meilės Rumunijai. Juosta mums pasakoja apie jaunos menininkės Marianos bandymus atkartoti 1941-ųjų Odesos žudynes, kuriose nuo rumunų rankų mirė virš šimto tūkstančių žydų. Tačiau bekuriant šį performansą, Marianai kyla daug sunkumų, vien dėl to, kad didesnė dalis rumunų vis dar neigia savo tautos prisidėjimą prie žudynių. Juk visi nori jaustis aukomis, niekas nenori jaustis užpuolikais. Nors siužetas vietomis šiek tiek nelogiškas ar nuobodus, man patiko du svarbiausi filme keliami klausimai: ar mes galime pripažinti savo protėvių nuodėmes, neprisiimdami patys dėl to kaltės, ir kaip etiškai atvaizduoti Holokaustą? Jeigu jus domina atsakymai į šiuos klausimus, šį filmą rekomenduoju.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles