Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Penkiolikta diena

BUVAU KINE. 2018 03 30

„Kino pavasario“ dienoraštis. Penkiolikta diena

Visus apdalijęs įkvėpimais ir dvi savaites džiuginęs „Kino pavasaris“ baigėsi. Kaip visada – padovanojęs daugybę sagių akimirkų ir įsimintinų filmų, žavėjęs spalvomis ir vaizdais, kvietęs susitikti su ne kasdien sutinkamais svečiais. Festivalis baigėsi – išskrido, bet, žinoma, pažadėjo sugrįžti.

Tad suskaičiavę paskutinius taškus, akcentus, paskutinius į taupyklę sukritusius filmus, siūlome paskaityti paskutinį šiemetinio „Kino pavasario“ dienoraščio įrašą – apie tai, kas dar buvo rodoma ketvirtadienį kovo 29 d.

Titas:

„LUMIÈRE!“ (pranc. „LUMIÈRE!“, 2016 m., Prancūzija) – 10/10

Geresnį filmą festivalio pabaigai būtų sunku rasti. Nors tą patį kalbėčiau ir apie festivalio pradžią, jei jį būčiau matęs anksčiau. Tokiais įvertinimais nesišvaistau, tiksliau, tai pirmas ir turbūt paskutinis kartas, bet jei jau vertinti, tebūnie tai bus kino šaknys, kamienas, šakos ir viršūnės – broliai Luminjerai. Tai ne filmas, o filmai – seanso metu parodomi 108 50 sekundžių trukmės restauruoti brolių filmai, su šiais laikais pridėtais šmaikščiais pastebėjimais ir paaiškinimais. Jeigu jums filmas daugiau nei lengvas vakaro praleidimas, tai šis filmas rekomenduojamas be jokių išlygų. Tai kino monumentas, sukurtas prieš daugiau nei šimtą metų ir sugebantis būti daugiau nei šiandieninis milijoniniais efektais perkrautas kinas. Te įvertinimas nesuklaidina, kinu nesidominčiam žmogui tai bus tik nuobodi ir neįdomi kadrų visuma. Man gana, jog pamačiau tobulą kadrą, o svarbiausia, net ne vieną. Ties čia ir galima dėti tašką.

P. S. Nors esu labai griežtas originalo kalbos klausimu ir nepripažįstu jokių pašalinių įgarsinimų, Rytis Zemkauskas įrodo, jog yra geriausias kada nors ant Lietuvos žemės buvęs įgarsintojas. Žinoma, mielai būčiau klausęs prancūziškų komentarų, bet R. Zemkauskas situacijos nė kiek nepablogino.

Viktė:

„Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ (angl. „Human, Space, Time and Human“) – 2/10

Naujajame savo filme K. Ki-dukas žiūrovus kviečia į nepaprastą kelionę, kuri prasideda pakankamai paprastai. Kruizinis laivas, kuriuo keliauja daug įvairių visuomenės klasių žmonių – senatorius su sūnumi, agresyvūs gangsteriai, prostitutės, jaunavedžiai ir daugybė kitų – išplaukia į jūrą. Jau kelionės pradžioje mafijozai, pasiūlę savo „paslaugas“ senatoriui,  iš esmės įveda savo valdžią, paremtą smurtu ir prievarta. Tačiau netikėtai kelionė pakrypsta netikėta linkme, kai laivas atsiduria nerealioje erdvėje ir visi keleiviai ir įgula pajunta artėja artėjančią bado grėsmę.

K. Ki-dukas šiame filme vysto nužmogėjimo temą, tačiau tai daro labai brutaliai ir tiesmukai. Sunkiai įtikėtinas tas staigus visus keleivius ištikęs alkis, privedantis prie kanibalizmo. Smurtas ir prievarta tampa savitiksliai ir dėl to sukelia tik atmetimo ir pasišlykštėjimo jausmą. Tai nėra tas K. Ki-dukas, kuris buvo mėgstamas už subtilią poetiką ir filosofiją, kurios jo filmuose atsvėrė tą smurtą ir brutalumą. Dabar to nebeliko – K. Ki-duko filmų žiaurumas ir kraujo upeliai niekur neveda. Tad filmą labai sunku kam nors rekomenduoti, o silpnesnio skrandžio žmonėms iš viso patartina šią juostą apeiti kilometro spinduliu.