Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Pirma diena

BUVAU KINE. 2018 03 16

„Kino pavasario“ dienoraštis. Pirma diena

Lietuvos kino teatruose prasidėjo didžiausia metų kino šventė – festivalis „Kino pavasaris“. Kitaip tariant – daugiau kaip dvi savaites truksiantis kino maratonas, įtrauksiantis ne tik Vilnių, bet ir dar dešimt Lietuvos miestų į margą vardų, veidų, renginių, susitikimų, ir, žinoma, filmų sūkurį. Kai kurie šio renginio laukia labiau nei Kalėdų, kai kurie netgi pasiima atostogas, kurias praleidžia kino teatre.

Ne išimtis ir mūsų puslapio komanda. Ir mus pasivijo smarkus „Kino pavasario“ virusas. Tad pagavę šiemetinį „Kino pavasario“ įkvėpimą, dalijamės karštais įspūdžiais apie pamatytus filmus. Galbūt kai kam tai pravers kaip filmų rekomendacijos, o galbūt kaip tik – sutaupys jūsų laiką ir pinigus arba padės pasirinkti geresnį variantą iš gausybės filmų. O gal bus tiesiog įdomu pasitikrinti, ar jūsų nuomonės sutampa su mūsų komandos narių?

Tad pradedam. Mūsų komandos įspūdžiai apie ketvirtadienį kovo 15 d. „Kino pavasario“ rodytus filmus.

Viktė:

„Sūnaus globa“ (pranc. „Jusqu’à la garde“, 2017 m., Prancūzija) – 7/10

Kai sužinojau, kad „Kino pavasaris“ šią juostą pasirinko atidarymo filmu, buvau nusiteikusi šiek tiek skeptiškai – greičiausiai tai bus drama apie porą, kuri nepasidalija vaiko globos, o jį patį naudoja kaip įkaitą savo egoistiškumui tenkinti ir buvusiam sutuoktiniui nervinti. Iš pradžių atrodo, kad išankstinė nuomonė pasitvirtina – bet tik iš pradžių. Ilgainiui „Sūnaus globa“ iš šeiminės dramos virsta į dėmesį prikaustantį ir prakaituoti verčiantį trilerį. Ir tada jau aišku, kad šioje konkrečioje situacijoje vienas yra vis tik labiau kaltas. Gerokai. Tad rekomenduotinas stiprių dramų mėgėjams.

„Manasis Godardas“ (pranc. „Redoutable“, 2017 m., Prancūzija) – 7/10

Kanuose rodytas naujas Oskaro laureato Michelio Hazanavičiaus filmas apie legendinį prancūzų režisierių. Šį filmą žiūrėti smagu – jis kitoks nei dauguma biografinių filmų, kurie iš vaizduojamo pagrindinio personažo (tai yra – realaus asmens) stengiasi nulipdyti mažų mažiausiai Olimpo pusdievį. M. Hazanavičius to nedaro, priešingai, jis nesibodi savo vaizduojamo Godardo pateikti iš komiškos perspektyvos. Kita vertus, šį filmą verta žiūrėti tik su šiokiu tokiu išankstiniu pasiruošimu – vertėtų pasidomėti, kas tas JLG, su kuo valgoma „Naujoji banga“ (pranc. „La Nouvelle vague“), pasiskaityti apie 1968 metų gegužės įvykius Paryžiuje (ar tiesiog (dar kartą) peržiūrėti Bernardo Bertolucci juostą „Svajotojai“ (angl. „Dreamers“), kurio į Jeaną Lucą Godardą užaugusį Teo – t. y. Louis Garrelį – sutiksite ir M. Hazanavičias filme). Filmas nerekomenduojamas nebent tiems, kam laisvamaniškas prancūzų menas, nesivaržantis nuogumo, kelia nepatogumų.

Andrius:

 „Silvana“ („Silvana – Väck mig när ni vaknat“, 2017 m., Švedija) – 8/10

Atvira ir nuoširdi dokumentinė juosta apie Švedijos artistę ir feministę Silvaną Imam. Šios reperės bei hip hopo atlikėjos šaknys veda ir į Lietuvą – jos mama lietuvė, o ir pati Silvana visai neblogai šneka žemaitiškai. Pakankamai gražiai nufilmuotas bei įtaigiais dainų tekstais padabintas filmas taip pat nestokoja ir linksmų akimirkų. „Žmonės neskaito tarp eilučių, todėl aš rėkiu“, – sako Silvana. Juosta paliečia rasizmo, seksualumo temas. Filmas gali šokiruoti tradicinių pažiūrų žiūrovus. Filmo kūrėjai nesistengia „primesti“ kažkokios tai nuomonės ir parodo viską labiau iš šalies, taip leisdami žiūrovams nuspręsti, ką jie mano, patiems.

Nepaisant to, jog buvo keletas žmonių, kurie miegojo seanso metu, visgi filmą rekomenduoju! Galbūt Silvana bus džiuginantis atradimas.

P.S. Gaila, kad dainininkei nepavyko atvykti į seansą pabendrauti su žiūrovais.

Titas:

„Sūnaus globa“ (pranc. „Jusqu’à la garde“, 2017 m., Prancūzija) – 8/10

Tai filmas apie vyro ir moters skyrybas, kurios retai kada būna lengvos ir dažnai sukelia skausmą abiems pusėms. Šalia vystoma tema apie smurtą, kurį matydami aplinkiniai pasirenka nuo jo tiesiog atsiriboti. Ypatingai jautru, kai tokios skyrybos paliečia ir niekuo dėtus vaikus. Ši juosta taikliai pavaizduoja, kaip tokiose situacijose labiausiai nukenčia vaikai, tapę situacijos įkaitais, kuriuos galima savintis lyg daiktus. Puikiai sudėliota įtampos linija – nuo psichologinio spaudimo iki grynų gryniausio teroro.