Straipsnis

„Kino pavasario“ dienoraštis. Trylikta diena

BUVAU KINE. 2018 03 28

„Kino pavasario“ dienoraštis. Trylikta diena

„Kino pavasaris“ jau nenumaldomai artėja prie savo pabaigos. Tačiau, kaip pasakytų Larisa iš „Paskutinių Brėmeno muzikantų“ – na ko jūs nusiminėt? Taigi dar nesibaigė, o tik artėja prie pabaigos. Tad carpe diem ir linksminkimos linksminkimos, pakol... na, kol dar galim. Kol kino teatrų ekranuose sukasi „Kino pavasario“ filmai, o miestus vis dar apėmęs festivalio sūkurys.

Tad trumpai apžvelgiame tuos filmus, kurie atsidūrė „Kino pavasario“ repertuare antradienį, kovo 27 d.

Titas:

„Šventa vieta“ (angl. „The Place“, 2017 m., Italija) – 8/10 

Kad ši juosta sulauks didžiulio populiarumo Lietuvoje abejonių nekilo, o to priežastis paprasta – režisierius Paolo Genovese, praėjusiais metais pasiūlęs „Tobulus melagius“ (angl. „Perfect strangers“), kurie publikos buvo sutikti itin palankiai, prie kurios prisijungiau ir aš. Šių metų „Kino pavasario“ filmas pasikeitęs, bet ne tiek, jog neatpažintume panašių detalių – žmonių silpnybių ir tamsiųjų kerčių nagrinėjimo. Jeigu anais metais buvo nagrinėjamas žmonių dviveidiškumas, susvetimėjimas ir paslaptys, tai šiemet filme galime išvysti, kaip žmonės siekdami savo svajonių ir tikslų pasiryžta paminti viską – savo vertybes, kitų žmonių gerovę, o galų gale dėl to apkaltinti aplinkybes ir kitus, bet tik ne save. Juostoje galime išvysti keletą aktorių iš pernykščio filmo ir kitas jaunas Italijos televizijos žvaigždes, spėjusias sužibėti kituose projektuose. Filmo siužeto forma neįprasta ir pagirtina – sugebėti visą filmą vystyti veiksmą ir įtampą vienoje ir toje pačioje vietoje, veikėjams tik kalbant, reikia talento. Nepaisant to, pagrindinė filmo idėja jau matyta ir filmui nė neįpusėjus jau aišku, kur link yra sukama ir kaip jis baigsis, todėl nepaisant kokybiško turinio pasidaro nebeįdomu. Maloni ir lengva juosta, tačiau su ne tokia malonia tiesa apie mus pačius.

„Kapitonas“ (vok. „Der Hauptmann”, 2017 m., Vokietija) – 8/10

Filmo režisierius Robertas Schwentke yra dirbęs su ne viena Holivudo žvaigžde ir sukūręs keletą žinomų filmų, kurie didesnio dėmesio, deja, nėra verti. Šį kartą režisierius grįžta į tėvynę ir sukuria juostą, kurios foną sudaro II pasaulinis karas. Po šio bandymo reikia tikėtis, kad režisierius dažniau orientuosis ne į Holivudo produkciją, nes jo atveju rezultatų skirtumas akivaizdus.
Vienas didžiausių juostos pliusų yra tai, jog tai nėra tradicinis filmas apie II pasaulinį karą (nors nemažai jų yra itin puikūs). Šis kūrinys yra apie dezertyravusį Trečiojo Reicho kariuomenės eilinį, kuris pasinaudoja proga ir apsimeta kapitonu. Niekieno neįtariamas jis klajoja po nusiaubtą Vokietiją paskui save telkdamas kitus atsitiktinius karius.
Juostos stilistika išties paliekanti įspūdį. Nors filmas juodai baltas, tačiau pridedama kitų atspalvių, suteikiančių juostai intensyvumo ir išskirtinumo. Puikiai dirbanti kamera užfiksuoja veikėjų išgyvenimus ir kiekvieną veido krustelėjimą. Aktorių vaidyba įtikinama. Galbūt būtų galima sudvejoti pagrindiniu juostos aktoriumi, kaip ne visada sugebančiu atlikti kapitono vaidmenį, bet tereikia prisiminti, jog jis filme eilinis ir tik vaidinantis kapitoną, ir viskas susideda į savas vietas. Kaip jau minėjau, nors II pasaulinis karas čia naudojamas tik kaip fonas ir erdvė vystytis žiaurumui bei nužmogėjimui, filmas išties ne apie tai – filmas apie individo pasirinkimus, po kurių išryškinamas psichologinis virsmas, nulemtas susiklosčiusio „vaidmens“ ir įsijautimo į jį. Gan tiksliai su nedideliais nuokrypiais pavaizduojama kariuomenėje vyravusi drausmė ir paklusnumas, pavyzdingo vado pavyzdys, įkvepiantis ir žemesnio rango karius, kas iš dalies ir lėmė sėkmingą Vokietijos kampaniją. Įdomiausia, jog ši istorija paremta tikrais faktais ir Willis Heroldas iš tikrųjų egzistavo bei sėkmingai „atliko kapitono vaidmenį“ II pasaulinio karo pabaigoje, o vėliau buvo nubaustas už įvykdytus nusikaltimus apsimetant kapitonu.
Liūdna, jog sukūrus įtaigų, nenuobodų ir rimtą filmą, nusprendžiama jį „sukirsti“ per maždaug paskutines 15 minučių pridedant tragiškus specialiuosius efektus (be kurių iki tol išsiversta) tokioje filmo vietoje, po kurios jis važiuoja jau tik žemyn. Tai atrodo savižudiška režisieriaus atžvilgiu. Negana to, kapitono ir būrio nuosmukis pavaizduojamas pasijuokiant iš savo paties kūrinio ir įdirbio iki tol. Galbūt W. Herdonso biografijos detalės ir atitinka filmo pabaigą, tačiau pasirinkimų visuomet yra, tereikia juos rasti.

Viktė:

„Maria Callas savais žodžiais“ (angl. „Maria by Callas“, 2017 m. Prancūzija) – 8/10

Atrodytų, dokumentika – toks žanras, kad jame nieko naujo neišrasi. Tačiau net ir čia kino kūrėjai neapsiriboja vienu formatu. Ypač, kai kalbama apie dokumentiką, skirtą iškilioms ar šiaip įdomioms asmenybėms – vis dažniau ir dažniau atsisakoma jau kiek pabodusios „kalbančių galvų“ dokumentikos ir ieškoma kitų būdų kaip žiūrovams pateikti surinktą medžiagą.

„Marija Callas savais žodžiais“ būtent yra to ne visai tradicinio tipo dokumentika. Panašiai kaip ir Asifas Kapadia, kuris 2015 m. sukūrė vėliau Oskarą nuskynusį filmą „Amy“ apie daininkę Amy Whinehouse, jos istoriją sudėliodamas iš archyvinės filmuotos medžiagos, kartais panaudodamas net visai asmeninius įrašus, tai panašia linkme nuėjo ir Tomas Volfas, rekonstravęs žymiosios graikų operos solistės Marios Callas gyvenimą – iš pačios M. Callas perspektyvos. Filmui panaudota archyvinė filmuota medžiaga: koncertų, spektaklių įrašų ištraukos, televizijai duoti interviu. Už kadro skamba žodžiai iš M. Callas rašytų laiškų – juos Marios vardu skaito prancūzų aktorė Fanny Ardant, kuri, beje, šią scenos divą įkūnijo 2004 m. Fraco Zeffirellio filme „Marija Kalas“ (angl. „Callas Forever“). Tad filmą verta pamatyti visiems šios neeilinės asmenybės gerbėjams, taip pat tiems, kurie žavisi tvirtų, stiprių, daug pasiekusių moterų biografijomis. Filmas taip pat turėtų patikti mėgstantiems operą, muziką ir teatrą.