MĖNESIO REŽISIERIUS: broliai Coenai
Nors ir nedažnas, tačiau kino pasaulyje kartais vis tik sutinkamas reiškinys, kai režisieriaus kėdę dalijasi artimieji giminaičiai. Puikiai žinomi belgai broliai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenai, amerikiečiai Andy ir Lana (anksčiau – Larry) Wachowskiai. Vasarį „Buvau kine“ rubriką „Mėnesio režisierius“ nusprendėme skirti gerai žinomam neišskiriamam šeiminiam duetui – režisieriams Ethanui ir Joeliui Coenams, kino pasaulyje dažnai pavadinamiems tiesiog „broliais Coenais“. Kartu jie kopė atsiimti Oskarų, Auksinių gaublių, BAFTA apdovanojimų ir 2013 m. Kanuose Didžiojo žiuri prizo, o po dvejų metų 2015 m. patys taipogi kartu pirmininkavo šio prestižinio festivalio žiuri. Taigi, šįkart kviečiame plačiau susipažinti su šiuo savitu humoru garsėjančių brolių tandemu.
Kinas – kaip vaikystės žaidimas
Broliai Coenai (Joelis – 1954 m., Ethanas – 1957 m.) gimė ir užaugo St. Louis Parke, Minesotoje, JAV, žydų šeimoje. Nors abu tėvai buvo akademikai (mama – meno istorikė St. Cloud valstijos universitete, tėvas – ekonomistas Minesotos universitete), nei vienas iš brolių panašia kryptimi nepasuko. Nuo pat vaikystės juos žavėjo kino menas. Dar būdamas vaikas Joelis taupė pinigus tam, kad galėtų įsigyti „Vivitar Super 8mm“ kamerą. Ją nusipirkęs kartu su broliu ir kaimynų vaikais „perkurdavo“ per televiziją matytus filmus.
1973 m. baigęs mokyklą Joelis ketverius metus Niujorko universitete mokėsi kino meno, o, atitinkamai, po trejų metų Ethanas pasuko kiek netikėta kryptimi, Prinstono universitete pasirinkęs filosofijos studijas.
Sėkminga pradžia
Taigi, pasirinktos kino studijos universitete rodo, kad Joelis Coenas savo gyvenimą ir ateities karjerą būtent tikslingai siejo su šia kryptimi. Kitaip tariant, vaikystės žaidimas išaugo į šį tą rimčiau ir svarbiau. Baigęs studijas jis dirbo produkcijos asistentu kuriant įvairius filmus ir muzikinius vaizdo klipus. Tuo pačiu tai buvo puiki proga praktiškai patobulinti universitete įgytas žinias montavimo srityje. Taip Joelis Coenas susipažino su Samu Raimi, kuris tuo metu kaip tik ieškojo montažo asistento savo pirmajam filmui „Piktieji numirėliai“ (angl. „The Evil Dead“, 1981 m.).
Tai tapo pradžia ir akstinu tolesniems savarankiškiems darbams. Jau 1984 m. abu broliai kartu parašę scenarijų režisavo savo pirmąjį ilgametražį filmą „Tiesiog kraujas“ (angl. „Blood Simple“).
Pristatytas Sandanso kino festivalyje šis filmas laimėjo Didįjį žiuri prizą dramos kategorijoje. Jau pirmajame filme išryškėjo tam tikros tendencijos, vėliau lydėsiančios visą brolių kūrybą ir tapsiančių jų firminiu ženklu: duoklė žanriniam kinui, juodasis humoras, savitos mizanscenos ir iš esmės paprastas pasakojimas, apraizgytas siužeto kilpomis (angl. plot twist). Be to, šiame filme vaidinusi aktorė Frances McDorman, sukūrusi vaidmenis ir vėlesniuose brolių Coenų filmuose, tapo Joelio žmona.
Po sėkmingo debiuto, broliai tęsė savo veiklą kine: 1985 m. parašė scenarijų Samo Raimi filmui „Nusikaltimų banga“ (angl. „Crimewave“), o 1987 m. režisavo savo antrąjį filmą „Auginant Arizoną“ (angl. „Raising Arizona“).
Užkariauti Europą… ir Ameriką
Su savo filmais broliai Coenai dalyvaudavo įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose. Dar vienas jų darbas – 1991 m. filmas „Milerio perėja“ (angl. „Miller‘s Crossing“) San Sebastiano festivalyje už geriausią režisūrą apdovanota Sidabrine kriaukle. Kurdami šį filmą broliai Coenai susipažino su filmų montuotoja Tricia Cooke, kuri vėliau prisidėjo prie dar penkių šio kūrybinio tandemo juostų. Ir ne tik – Tricia Cooke ištekėjo už Ethano.
Tačiau jei pirmieji filmai neliko nepastebėti, tai „Bartonas Finkas“ (angl. „Barton Fink“), sukurtas 1991 m., atkreipė ne tik rinktinės kino festivalių publikos, bet ir platesnės žiūrovų masės dėmesį. Pradėti reikėtų, ko gero, nuo absoliutaus šio filmo triumfo Kanų kino festivalyje – vienbalsiai pripažintas geriausiu, „Bartonas Finkas“ nuskynė Auksinę palmės šakelę, o Joelis Coenas ir Johnas Turturo buvo įvertinti atitinkamai kaip geriausias režisierius ir geriausias aktorius. Vėliau „Bartonas Finkas“ tęsė savo sėkmingą žygį ir kitoje Atlanto pusėje – pirmą kartą brolių Coenų darbas pelnė Auksinių gaublių ir Oskarų nominacijas. Ši juosta brolių Coenų filmografijoje taip pat svarbi tuo, kad tai buvo pirmasis jų filmas, sukurtas kartu su operatoriumi Rogeriu Deakinsu, su kuriuo bendradarbiavimas tęsiasi jau penkiolika metų.
Dar vienas brolių darbas „Didysis šuolis“ (angl. „The Hudsucker Proxy“, 1994 m.), kuris taip pat buvo pristatytas Kanų kino festivalio konkursinėje programoje, gal ir nepelnė tokių garbių apdovanojimų, kaip jo pirmtakas, tačiau atsipirko finansiškai –„Box Office“ duomenimis filmas uždirbo 3 mln. JAV dolerių pelno (iš viso – daugiau kaip 33 mln. JAV dolerių).
Pagaliau, 1996 m., jau tikrai gerai pažįstami Europai, broliai Coenai paneigė biblinę aksiomą, esą savame krašte pranašu nebūsi, ir su nauju filmu „Fargo“ pelnė pripažinimą JAV. Broliai pelnė apdovanojimą už geriausią scenarijų, aktorė Frances McDorman pripažinta geriausia aktore. Filmas tradiciškai neliko nepastebėtas ir Kanų kino festivalyje, iš kurio Joelis Coenas parsivežė apdovanojimą už geriausią režisūrą.
Didysis bičas Lebovskis ir kiti bičai
Nuo pat karjeros kine pradžios pasižymėję savitu stiliumi ir humoru, perkandamu ne kiekvienam, broliai Coenai nepataikavo masėms ir kūrė tokį kiną, kokį patys norėjo kurti. Galbūt todėl juos pirmiau ir atrado Europos bei pasaulio kino festivaliai, o ne plačioji JAV auditorija. Tačiau 1998 m. broliai Coenai sukūrė kai ką, kas dabar jau pelnytai įgyja klasikos vardą – kultinę juodąją komediją ir tokį pat kultinį pagrindinį jos veikėją – Džefą „bičą“ (angl. Dude) Lebovskį (akt. Jeff Bridges). Nepaisant to, kad iš pradžių kritika buvo kontroversiška, o finansine prasme šis filmas taip pat neatsipirko, „Didysis Lebovskis“ (angl. „The Big Lebowsky“) jau dabar yra tapęs daugiau ne filmu, o reiškiniu. Šis filmas paskatino savotišką „dudeizmo“ filosofijos kryptį, o nuo 2002 m. JAV vyksta kasmetinė Lebovskio fiesta (angl. Lebowski Fest).
Po „Didžiojo Lebovskio“ broliai Coenai pristatė dar vieną komediją – ir vėl sulaukė pasisekimo. Klasikinį Homero epą „Odisėja“ interpretuojanti juosta „O broli, kur tu?“ („O Brother, Where Thou?“, 2000 m.), padėjusi atskleisti George’o Clooney’io komiko talentą, tradiciškai buvo pristatyta Kanų kino festivalio konkursinei programai. Broliai Coenai pelnė Oskaro nominaciją už geriausią scenarijų, o pati juosta buvo nominuota Auksiniam gaubliui kaip geriausias filmas.
Po metų – 2001 m. – pristatyta juodai balta kriminalinė drama „Žmogus, kurio nebuvo“ (angl. „The Man Who Wasn‘t There“) galima sakyti, jau beveik tradiciškai pelnė Oskaro nominaciją (už geriausią kameros darbą), tris Auksinių gaublių nominacijas (geriausias filmas, geriausias aktorius, geriausias scenarijus) bei apdovanojimą Kanų kino festivalyje už geriausią režisūrą.
Nedidelis užbuksavimas
Vertinant brolių Coenų savitumą ir apskritai jų originalumą bei kūrybos kokybiškumą, kuris ypač išryškėja kitų serijinių nuobodžių ir vienodų Holivudo kino gamintojų, kurių net liežuvis neapsiverčia vadinti kino kūrėjais, kontekste, sakyti, kad jų kūryba tam tikru laikotarpiu išgyveno šiokią tokią krizę, yra gal net kiek per drąsu. Tačiau vis tik periodas po 2001 m. kurį laiką nebuvo toks sėkmingas, kaip talentingieji broliai galbūt jau buvo spėję įprasti nuo pat karjeros kine pradžios.
Nors kritikai palankiai įvertino ir dar vieną brolių darbą – romantinę kriminalinę komediją „Nepakenčiamas žiaurumas“ (angl. „Intolerable Cruelty“, 2003 m.), tačiau bendrai ši juosta laikoma vienu silpniausių darbų brolių Coenų filmografijoje. Po šios juostos iš karto kitais metais broliai grįžo su perdirbiniu „Užversti bobutę“ (angl. „Ladykiller“). Nors ir vėl, tradiciškai, dalyvavo Kanų kino festivalio konkursinėje programoje (juostoje vaidinusi Irma P. Hall apdovanota kaip geriausia aktorė), juodosios komedijos ir trilerio mišinys kritikų liko iki galo nesuprastas, todėl ir įvertinimai didelėmis ovacijomis netryško. Tačiau „Užversti bobutę“ bendroje brolių Coenų filmografijoje yra reikšmingas filmas, kadangi pirmą kartą abu broliai įvardijami režisieriais – iki tol, laikantis Amerikos režisierių gildijos reikalavimų, režisieriumi buvo nurodomas tik Joelis, Ethanas būdavo įrašomas kaip filmo prodiuseris, nors iš tiesų brolių indėlį tiek vienoje, tiek kitoje srityje reikėtų vertinti vienodai.
Kino žaidimai ir kelias Oskarų link
Taigi nuo 2004 m. oficiailiai tapę neperskiriamu kūrybiniu tandemu, 2006 m. broliai Coenai prisijungė prie tuomet visiškai unikalaus projekto „Myliu tave, Paryžiau“ (pranc. „Paris, je t‘aime“) suvienijusio dar 20 režisierių, dedikuojančių savo meilę Prancūzijos sostinei. Brolių režisuotas segmentas „Tuileries“ apie metro stotelėje laukiantį turistą, bandantį perprasti galimą (pavojingą) paryžiečių elgesį, išlaiko savitą Coenų stilių ir yra vienas juokingiausių šios antologijos epizodų.
Panašu, kad toks pažaidimas kinu broliams patiko – po metų jie prisijungė prie panašaus projekto – šįkart 36 režisieriai galėjo pademonstruoti, ką jiems reiškia kinas – jų trumpametražiai sugulė į antologiją „Kiekvienas turi savo kiną“ (pranc. „Chaqun son cinéma ou Ce petit coup de coeur quand la lumière s‘éteint et que le film commence“).
Tačiau tie patys 2007 m. žymi ir kol kas didžiausią brolių triumfą. Jų režisuotas kriminalinis draminis trileris „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (angl. „No Country for Old Man“) triumfavo Oskarų apdovanojimuose – broliai apdovanojimų atsiimti kopė tris kartus – už geriausią filmą, geriausią režisūrą, geriausią adaptuotą scenarijų (dar vienas Oskaras atsidūrė ispanų aktoriaus Javiero Bardemo rankose už geriausią antraplanį vaidmenį). Tai buvo pirmas kartas nuo 1961 m., kai apdovanojimas už geriausią režisūrą buvo įteiktas iš karto dviems režisieriams. Apskritai Joelis ir Ethanas Coenai yra vieni iš tik trijų porų režisierių, per visą istoriją kartu nominuotų Oskarui.
…ir kas po to?
Nors dar gerokai iki „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ triumfo broliai Coenai garsėjo kaip kokybiško kino kūrėjai (ką liudijo iki tol pelnyti apdovanojimai), už šią juostą laimėta visa krūva statulėlių tapo savotišku garantijos ženklu.
Po „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ broliai Coenai nė nemanė lėtinti tempo ir trejus metus iš eilės savo gerbėjus džiugino pristatydami po naują filmą. Nors „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ sėkmės nei vienas vėlesnis jų darbas nebepakartojo, tačiau praktiškai kiekvienas jų naujas filmas atitiko tiek gerbėjų, tiek kino kritikų lūkesčius. Auksiniam gaubliui nominuota geriausios komedijos ar muzikinio filmo kategorijoje komiška kriminalinė drama „Perskaityk ir sudegink“ (angl. „Burn after Reading“, 2008 m.), dvi Oskaro nominacijas (geriausias filmas ir geriausias originalus scenarijus) pelniusi komiška drama „Rimtas vyrukas“ (angl. „A Serious Man, 2009 m.), kuris, anot Ethano, yra artimiausias jų pačių gyvenimui – o jei tiksliau, jų vaikystės laikotarpiui, ir 1969 m. juostos perdirbinys „Tikras išbandymas“ (angl. „True Grit“, 2010 m.), pelnęs net dešimt Oskaro nominacijų, žymi tvirtą ir sėkmingą brolių kūrybinį kelią.
2013 m. po kiek ilgesnės pertraukos broliai Coenai su muzikine drama „Groja Liuvinas Deivisas“ (angl. „Inside Llewyn Davis“) grįžo į Kanų kino festivalį. Panašu, kad Kanai brolių buvo pasiilgę – iš šio festivalio jie parsivežė dar vieną apdovanojimą – Didįjį prizą. Apskritai, juosta „Groja Liuvinas Deivisas“ pagal pelnytų nominacijų skaičių (44 apdovanojimai ir 146 nominacijos) brolių Coenų filmografijoje nusileidžia tik Oskarais apipiltam „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (148 apdovanojimai ir 122 nominacijos).
Naujausia veikla
Gal ir nekeista, kad 2015 m. abu broliai buvo pakviesti pirmininkauti Kanų kino festivalio tarptautinei žiuri. Tai buvo pirmas atvejis šio garbingo festivalio istorijoje, kai žiuri pirmininko kėdę dalijosi du sineastai. Ir nors pernykščiai žiuri sprendimai sukėlė kaip niekad audringas reakcijas, pirmininkai tokį pasirinkimą teisino labai paprastai: „Tai ne kino kritikų, o menininkų žiuri. Esame čia tam, kad savo balsą atiduotume už tai, kas mums labiausiai patiko, bet tai nebūtinai reiškia, kad tai bus patys geriausi filmai“. Taigi tiesiog toks elementariai paprastas yra šių brolių požiūris į kiną, labai gerai atsispindintis ir jų pačių kūryboje.
Ir dar – jie patys nežiūri savo filmų – leidžia jiems gyventi savo gyvenimą ir patys nenorėtų atsidurti nei viename iš jų; jei galėtų, pakeistų „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pabaigą (kadangi rašant scenarijų buvo sugalvotas ne vienas variantas); atostogauti važiuotų su Edu Kreinu (iš filmo „Žmogus, kurio nebuvo“) arba Doniu (iš „Didžiojo Lebovskio“), aplink pasaulį keliautų su Erichu von Stroheimu – nebyliosios eros režisieriumi; o kiną laiko galimybe pabėgti nuo realybės.
Paskutiniu metu kino industriją krečiant savotiškam originalių idėjų badui broliai Coenai išlieka vienu svarbiausių ramsčių, reprezentuojančių JAV kino kūrėjus, o kiekvienas naujas jų filmas tampa laukiamu įvykiu. Ne išimtis – ir naujausias jų darbas „Šlovė Cezariui!“ (angl. „Hail, Caesar!“), vasario 11 d. atidarysiantis Berlyno kino festivalį. Tad belieka palaukti visai nedaug, kol pamatysime, kuo brolių duetas nustebins šį kartą.
Filmografija (Apžvalgos):
1984 – „Tiesiog kraujas“ (angl. „Blood Simple.“)
1987 – „Auginant Arizoną“ (angl. „Raising Arizona“)
1990 – „Milerio sankryža“ (angl. „Miller’s Crossing“)
1991 – „Bartonas Finkas“ (angl. „Barton Fink“)
1994 – „Hadsakerio įpėdinis“ (angl. „Hudsucker Proxy“)
1996 – „Fargo“ (angl. „Fargo“)
1998 – „Didysis Lebovskis“ (angl. „The Big Lebowski“)
2000 – „O, broli, kur tu?“ (angl. „O Brother, Where Art Thou?“)
2001 – „Žmogus, kurio nebuvo“ (angl. „The Man Who Wasn’t There“)
2003 – „Nepakeliamas žiaurumas“ (angl. „ Intolerable Cruelty“)
2004 – „Užversti bobutę“ (angl. „The Ladykillers“)
2007 – „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (angl. „No Country for Old Men“)
2008 – „Perskaityk ir sudegink“ (angl. „Burn After Reading“)
2009 – „Rimtas vyrukas“ (angl. „A Serious Man“)
2010 – „Tikras išbandymas“ (angl. „True Grit“)
2013 – „Groja Liuinas Deivisas“ (angl. „Inside Llewyn Davis“)
