MĖNESIO REŽISIERIUS. Joachim Trier

MĖNESIO REŽISIERIUS. Joachim Trier

Kartais kino kūrėjo karjera gali prasidėti… važinėjant riedlente! Būtent taip ir nutiko norvegų režisieriui Joachimui Trierui – kaip tik jam nusprendėme skirti balandžio mėnesį ir vietą šioje rubrikoje. Tiesa, polinkis į kinematografiją, matyt, buvo užkoduotas tuomet dar tik pašėlusio paauglio genuose – ir tą išduoda neatsitiktinis pavardės sutapimas.

Kino genas

Būsimasis režisierius Joachimas Trieras gimė 1974 m. kovo 1 d. Kopenhagoje, tačiau užaugo Norvegijos sostinėje Osle. Jo tėtis Jakobas Trieras buvo garso operatorius populiariausiame visų laikų Norvegijos filme „Kreivosios uolos lenktynės“ (norv. „Flåklypa Grand Prix“, 1975 m.), mama kūrė trumpametražes dokmentines juostas. Leidžiantis dar giliau į šios šeimos geneologinį medį atrandame, kad Joachimo senelis Erichas Løchenas buvo vienas įtakingiausių norvegų kino kūrėjų, išgarsėjęs daugiausiai savo trumpametražiais filmais. Senelio E. Løcheno debiutinis filmas „Medžioklė“ (norv. „Jakten“, 1959 m.) buvo atrinktas į 1960-ųjų metų Kanų kino festivalio konkursinę programą ir varžėsi dėl Auksinės palmės šakelės.

Tad turint tokią šeimos tradiciją, ko gero, nieko nuostabaus, kad vieną dieną šis polinkis pasivijo ir Joachimą Trierą. Beje, pavardės panašumas su skandalinguoju danu Larsu von Trieru nėra atsitiktinis. Nors ir tolimi, iš tiesų jiedu yra giminaičiai. Tad tikrai nieko keisto, kad galiausiai J. Trieras, kaip ir dažnas jo giminės atstovas, atsidūrė filmavimo aikštelėje.

Kino bandymai ir riedlentės

Tiesa, nors kamerą į rankas paėmė būdamas vos penkerių, paauglystėje jį labiau traukė kiek kitokios aikštelės. Jei konkrečiau – būdamas paauglys būsimasis režisierius laiką leisdavo treniruodamasis su tuomet dar nelegaliomis ir tik vėliau jaunimo tarpe išpopuliarėjusiomis riedlentėmis, penkiolikos metų buvo netgi tapęs Norvegijos čempionu, dalyvavo keliuose turnyruose JAV. Kuo tai susiję su kinu? Atrodytų, niekuo, tačiau būtent čia J. Trieras pradėjo savo pirmuosius kino bandymus, kamera fiksuodamas savo paties atliekamus triukus. Ilgainiui meilė kinui išstūmė meilę riedlentėms. Kaip sako jis pats, kuo toliau, tuo labiau jam pradėjo patikti stovėti už kameros, o ne išdarinėti triukus su riedlente priešais ją. O gal tiesiog J. Trieras užaugo, o užaugęs nusprendė pasirinkti kino studijas iš pradžių Danijos, o vėliau – Didžiosios Britanijos aukštosiose mokyklose? Apsisprendimą lėmė ir tai, kad J. Trieras pajuto, jog kinas suteikia daugiau galimybių pasisakyti, nei tą gali pasiūlyti riedlentės. Tačiau vis tik anot paties J. Triero, šis gyvenimo etapas su riedlentėmis taip pat buvo naudingas, ir jam, kaip kino kūrėjui, suteikė savotišką pranašumą prieš kitus: „Važinėdamas riedlente stengiesi mesti iššūkį savo kasdienėms baimėms. Iš pradžių nušoki nuo aštuonių laiptų pakopų. Vėliau nuo dvylikos. Visą laiką kuo nors rizikuoji. Baigęs važinėti riedlente susidūriau su didžiule problema.  Nušokau į vandenį nuo penkių metrų aukščio uolos. Nušokau priešais traukinį vien tik dėl to, kad kažkas man metė iššūkį. Bandžiau atrasti kažką panašaus. Kinas atitiko tą mano ieškomą spyrį. Daugelis buvusių riedlentininkų tapo priklausomi nuo narkotikų“, savo ekstremaliomis patirtimis dalijasi J. Trieras. Belieka pasidžiaugti, kad jo neištiko liūdnas likimas, ir būtent kinas sugebėjo numalšinti tą adrenalino troškulį.

Kadras iš Joachimo Triero trumpametražio dokumentino filmo „Movie This“

Kino studijos ir karjeros pradžia

Taigi, 1995 – 1996 m. J. Trieras į kino meno ir mokslo paslaptis gilinosi Danijos Ebeltofo mieste esančiame Europos kino koledže. Vėliau studijas tęsė Didžiosios Britanijos Nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje Bykonsfilde. Čia jam dėstė tokie žinomi sineastai kaip Robertas Altmanas ar Stehenas Frearsas. Studijas J. Trieras baigė 2000. Tačiau J. Triero režisieriaus karjera prasidėjo tik grįžus į Norvegiją.

Taigi, kaip režisierius J. Trieras debiutavo 2000 m. ir vis dar yra priskiriamas jaunų sineastų kategorijai. Jo debiutinis filmas – 19 minučių trukmės trumpametražis „Pieta“. Po metų jis sukūrė dar vieną – 20 minučių juostą „Ramus“ (angl. „Still“, 2001 m.). Dar po metų pasaulį išvydo dar vienas jo trumpametražis – mistinė drama „Prokteras“ (angl. „Procter“, 2002 m.). Artėjo laikas tikram debiutui. Ir tai nutiko 2006 m.

„Repriza“

Taigi, 2006 m. J. Trieras pasauliui pristatė savo debiutinį ilgametražį filmą „Repriza“ (norv. „Reprise“). Debiutas buvo sutiktas ir įvertintas itin palankiai. Šiame filme J. Trieras pasakoja apie du draugus – du pradedančius jaunus rašytojus ir pateikia dvi alternatyvias istorijas. Abi jos prasideda ten pat – prie pašto dėžutės, išsiunčiant rankraščius leidykloms ir laukiant atsakymo. Pirmoji alternatyva – kad pasiseka abiems – išnarpliojama gana greitai ir nesudėtingai, ir personažai vėl sugrąžinami į pirminę padėtį prie tos pačios pašto dėžutės. Antrasis variantas – kad leidykla priima tik vieno iš jų siųstą rankraštį – sudėtingesnis, čia nagrinėjamos tokios jaunų žmonių problemos kaip meilė, vienatvė, depresija, karjeros ambicijos.

Juosta iš Karlovy Varų kino festivalio parsivežė prizą už geriausią režisūrą ir Don Kichoto apdovanojimą, Toronte buvo pripažinta kaip didžiausias atradimas, pelnė net tris Norvegijos kino Amanda apdovanojimus: geriausio filmo, geriausios režisūros ir geriausio scenarijaus kategorijose. Iš viso „Repriza“ gavo 15 įvairių apdovanojimų ir 10  nominacijų. Be to, „Repriza“ buvo išrinktas Norvegijos kandidatu į Oskarų geriausio filmo užsienio kalba kategoriją.

Kadras iš debiutinio Joachimo Triero filmo „Repriza“

„Oslas, rugpjūčio 31 d.“

Gera pradžia – pusė darbo. Sėkmingai pradėjęs perspektyvus režisierius savo antrajam filmui kaupėsi penkerius metus. Sėkmingas debiutas iš karto kartelę užkėlė pakankamai aukštai, tad ir antrojo filmo buvo tikimasi bent jau ne prastesnio už pirmąjį. 2011 m. su nauju kūriniu „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (norv. „Oslo, 31. August“) sugrįžęs J. Trieras lūkesčius pateisino su kaupu. Juosta, pasakojanti apie jaunuolį Aleksą, besigydantį pagal priklausomybės nuo narkotikų reabilitacijos programą ir vykstantį į darbo interviu, buvo parodyta Kanų kino festivalio paralelinėje konkursinėje programoje „Ypatingas žvilgsnis“ (pranc. „Un certain regard“), buvo nominuota Prancūzijos Cezariui kaip geriausias užsienio filmas, gimtinėje pelnė dvi Amandos statulėles už geriausią režisūrą ir geriausią scenarijų. Iš viso šio filmo taupyklėje – 19 apdovanojimų ir 16 nominacijų.

„Garsiau už bombas“

Dar ketverių metų J. Trierui prireikė sukurti trečiajam filmui „Garsiau už bombas“ (angl. „Louder than Bombs“, 2015 m.). Tai – pirmasis jo anglakalbis filmas. Šioje juostoje filmavosi gerai žinomi aktoriai: amerikietis Jesse Eissenbergas, airis Gabrielis Byrne‘as ir prancūzė Isabelle Huppert. Šio filmo centre atsiduria mamos ir žmonos – žinomos karo žurnalistės – netektį išgyvenanti šeima: tėvas ir du sūnūs, iš kurių jauniausias nežino visų aplinkybių apie mamos mirtį.

Šiam filmui vietos atsirado Kanų pagrindinėje konkursinėje programoje, Stokholme „Garsiau už bombas“ laimėjo bronzinį žirgą, kaip geriausias filmas, taip pat tradiciškai neliko nepastebėtas gimtinėje – dar dvi Amandos statulėlės į J. Triero kolekciją už geriausią režisūrą ir geriausią scenarijų. Ir vis tik nors pakankamai neblogas, „Garsiau už bombas“ jau šiek tiek stokojo to šviežumo, su kuriuo J. Trieras buvo įžengęs į kino pasaulį. Galbūt koją pakišo tai, kad režisieriui teko dirbti ne su gimtosios šalies aktoriais. Kaip ten bebūtų, po šios juostos J. Trieras vėl grįžo prie norvegų kalbos.

„Telma“

Jei ankstesni jo filmai išsidėstę maždaug penkerių metų intervalais, tai ketvirtojo K. Triero darbo nereikėjo laukti taip ilgai. Šįkart režisierius šiek tiek eksperimentuoja ir sau jau įprastą dramos žanrą paįvairina mažumą netikėtais siaubo, trilerio ir fantastikos elementais. Taigi, pernai pasirodžiusi „Telma“ (norv. „Thelma“, 2017 m.) pasakoja apie jauną merginą, atvykusią į jai studijuoti į jai nepažįstamą ir todėl svetimą Oslą. Vienatvė, desperatiškas artumo troškulys išprovokuoja keistus priepuolius, kuriuos lydi dar ir sunkiai paaiškinamos aplinkybės.

Šio filmo kolekcijoje – jau nemenkas skaičius apdovanojimų ir nominacijų, pernai „Telma“ taipogi buvo atrinkta kaip Norvegijos kandidatas į Oskarus. Vis tik juosta sulaukia labai kontraversiškų vertinimų. Vieniems „Telma“ prilygsta šedevrui, kiti lieka nusivylę šiame filme atkartotomis temomis ir potemėmis.

Pats režisierius nė nebando gintis – jis pripažįsta netiesioginę Stanley’io Kubircko, Davido Lyncho, Briano de Palmos įtaką šiam filmui, kurį, nepaisant fantastinių elementų, laiko sau tipiniu filmu, kadangi čia, kaip ir kituose jo darbuose jam svarbiausia buvo ne antgamtinės galios, o jauno žmogaus tapatybės paieškos, santykis su pačiu savimi ir aplinkiniais. Ruošdamasis kurti „Telmą“ peržiūrėjo daugybę italų giallo (tam tikras trilerio ir siaubo žanras), japonų anime bei amerikietiškų B kategorijos aštuntojo ir devintojo dešimtmečio filmų – taip buvo ieškoma idėjų „Telmai“.

Artimos ir tolimesnės ateities perspektyvos

Kalbėdamas apie „Telmą“ J. Trieras atskleidžia, kad jį visada žavėjo Jeanne’os D’Arc  – nesuprastos ir demonizuotos jaunos moters – istorija. Režisierius prisipažįsta, kad jį iki šiol domina tos pačios temos ir kad iki šiol iš esmės kūrė vieną ir tą patį filmą – tik iš kiek skirtingų kampų. Tačiau būsimasis jo projektas – „Kitas Munchas“ (angl. „The Other Munch“) turėtų smarkiau išsiskirti iš ligšiolinės šio režisieriaus kūrybos vien jau tuo, kad tai bus pirmasis ilgametražis dokumentinis J. Triero filmas.

O kol būsimoji juosta dar tik pakeliui į kino ekranus J. Trieras turi laiko užsiimti ir kitais darbais – pavyzdžiui, pirmininkauti Kanų kino festivalio paralelinės programos „Kritikos savaitė“ (pranc. „Semaine de la critique“) žiuri.

Iš pavadinimo galima tik daugmaž nuspėti, kas bus rodoma naujame J. Triero filme. Tačiau viena aišku – ir tą J. Trieras pats pareiškia tiesiai ir nedviprasmiškai – dabartinei nuo socialinių tinklų, kuriuose skleidžiasi idealistiškas, tačiau tikrovės neatitinkantis pasaulio suvokimas, priklausomai visuomenei reikalingas sukrėtimas. O kinas gali tapti tokiu sukrėtimu. Būtent tokį – nepatogų ir ištraukiantį iš komforto zonos kiną ir stengiasi kurti J. Trieras, kuris prisipažįsta vienodai mylintis visus savo filmus – neišskiriant ir mažiausiai pavykusių. Tad belieka laukti naujų šio režisieriaus filmų, kuriuose jis stengiasi sujungti ledą ir ugnį, ir stebėti kokia linkme klostysis jo tolesnis kūrybinis kelias.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles