Straipsnis

MĖNESIO REŽISIERIUS. Paulas Thomas Andersonas

Vilmantas Venckūnas. 2018 03 15

MĖNESIO REŽISIERIUS. Paulas Thomas Andersonas

Yra kino kūrėjų, kurių vardas jau tapo savotišku prekiniu ženklu, o gerbėjams jie yra neginčytini genijai. Christopheris Nolanas, Davidas Fincheris ar Quentinas Tarantino. Puikūs režisieriai, kurių vardas skamba garsiai ir juos žino net ir mažiau šiuolaikiniu kinu besidomintys žmonės. Tačiau pirmąjį pavasario mėnesį mes nusprendėme paskirti režisieriui, kurio pavardė nėra taip puikiai žinoma, kaip aukščiau išvardintų režisierių. Kai kurie, dėl vardų panašumo, gali jį sumaišyti su tikrai neypatingus filmus kuriančiu Millos Jovovich vyru. Ir nors mūsų mėnesio režisierius nėra idealizuojamas kaip Ch. Nolanas, jis yra susikūręs savo brandą. Jo filmai patenka į geriausių šio amžiaus juostų sąrašus, jis pats įvardijamas kaip vienas svarbiausių ir geriausių šiandien kuriančių Amerikos režisierių. Jo vardas reklaminiuose plakatuose reiškia kokybę. Jo vardas – Paulas Thomas Andersonas. Kviečiame iš arčiau susipažinti su kovo mėnesio „Buvau kine“ režisieriumi.

Pirmieji žingsniai

Paulas Thomas Andersonas gimė 1970 metais birželio 26 dieną Kalifornijoje, Edwinos ir Ernie‘io Andersonų šeimoje. Būsimojo režisieriaus santykiai su motina buvo komplikuoti, tačiau jis visada jautė artimą ryšį su tėvu, kuris buvo nepaprasta asmenybė. E. Andersonas buvo balso aktorius, komikas ir didžėjus. Žinomumą jam pelnė fikcinis Ghoulardžio personažas, kuris buvo siaubo filmus pristatančios laidos vedėjas, vėliau daugiau nei du dešimtmečius E. Andersonas buvo pagrindinis kanalo ABC „balsas“. Tėvas ir paskatino sūnų tapti scenaristu arba režisieriumi. Jaunasis Andersonas niekada ir neturėjo plano B.

P. T. Andersonas yra savamokslis kino kūrėjas. Jaunystėje jis buvo užkietėjęs filmų gerbėjas ir žiūrėjo tuo metu populiarius projektus. Vėliau jis pradėjo žiūrėti tas juostas, kurios patinka jo mylimiems režisieriams. Suvokti technines subtilybes jam padėjo įvairios knygos ir žurnalai, o kaip vieną geriausių mokymosi priemonių jis įvardijo režisierių komentarus, kurie būdavo pridėti prie fillmų vaizdajuosčių, o dabar yra papildoma medžiaga DVD leidimuose.

„Tu gali išmokti daugiau iš Johno Sturgeso garso įrašo nei mokydamasis dvidešimt metų universitete“, – kartą pasakė P. T. Andersonas.

Kūrėjas suprato, kad istorijų ir scenarijų rašymas yra sėkmingo filmo pamatas. Kaip pats vėliau teigė, tai leidžia visus kozirius laikyti savo rankose. Tad nuo pat jaunumės tobulino šį savo įgūdį ir prie pagrindinių savo įkvepėjų ir idealų mini ne tik garsių režisierių, bet ir rašytojų pavardes.

Pirmieji režiseriaus kūrybiniai bandymai prasidėjo jam būnant vos aštuonerių metų. Tai, daugiausiai, buvo įvairūs vaizdiniai eksperimentai, o ne realūs filmai. Būdamas septyniolikos metų P. T. Andersonas nufilmavo pirmą rimtą savo trumpametražį filmą, kurio statymui panaudojo pinigus, uždirbtus iš narvų valymo gyvūnėlių parduotuvėje.

Pusvalandžio trukmės juosta „Dirko Diglerio istorija“ (angl. „The Dirk Diggler Story“) buvo mockumentary žanro filmas, kuriame buvo pasakojama apie išgalvotą pornografinių filmų žvaigždę Dirką Diglerį. Pagrindinius vaidmenis filme atliko Paulo draugai ir pažįstami, o užkadrinis balsas buvo režiseriaus tėvas.

Tai ne tik buvo pirmas kiek rimtesnis režisūrinis bandymas. „Dirko Diglerio istorija“ buvo pagrindas, kuriuo P. T. Andersonas rėmėsi kurdamas „Pašėlusias naktis“ (angl. „Boogie Nights“). Bet apie tai šiek tiek vėliau.

1993 metais pasirodęs trumpametražis filmas „Cigaretės ir kava“ (angl. „Cigarettes & Coffee“) yra dar viena svarbi žyma ankstyvojoje P. T. Andersono karjeroje. 24 minučių filmui režisierius surinko 20 tūkst. JAV dolerių, kuriuos sudarė įvairių lošimų laimėjimai, pinigai iš jo tuometinės merginos sąskaitos ir suma, kurią jo tėvas taupė sūnaus išsilavinimui koledže.

„Šis dvidešimties minučių trumpametražis filmas ir bus mano koledžas“, – Erney‘iui Andersonui paaiškino jo sūnus.

Johnas C. Reilly'is (kairėje), Paulas Thomas Andersonas (centre) ir Philipas Bakeris Hallas (dešinėje) Sandense.

Johnas C. Reilly’is (kairėje), Paulas Thomas Andersonas (centre) ir Philipas Bakeris Hallas (dešinėje) Sandense.

„Cigaretės ir kava“ buvo parodytas Sandenso kino festivalyje 1993 metais. Po metų jis dar kartą atvyko į Sandensą ir ten vykstančias kino kūrimo dirbtuves. Čia jis pasirašė sutartį su kompanija „Rysher Entertainment“ dėl pilnametražio filmo „Sėkmės aštuntukas“ (angl. „Hard Eight“). Nors šis filmas yra gerai vertinamas, tačiau jis netapo P. T. Andersono proveržiu kino pasaulyje. Jaunas ir kūrybinių idėjų pilnas režisierius susidūrė su studijų vadovų noru kontroliuoti visą procesą.

„Laikas, kuriant pirmąjį filmą, buvo siaubingas. Man buvo 24 metai, „Rysher Entertainment“, kurie sumokėjo už „Sėkmės aštuntuką“,  norėjo jį visiškai išdarkyti. Atrodė, kad jie neskaitė scenarijaus, kuriam uždegė žalią šviesą. Jie visiškai nesuprato filmo, kurį aš noriu sukurti“, – prisiminė režisierius.

P. T. Andersonas vis dar turėjo savąją filmo versiją ir nusiuntė ją į Kanų kino festivalį, kuriame ji buvo priimta ir parodyta. Studija sutiko išleisti režisieriaus versiją, tačiau tik su ta sąlygą, jog bus sumokėti papildomi 250 tūkst. JAV dolerių. Netikėtai atsiradusias papildomas išlaidas padengė P. T. Andersonas, susimetęs su juostos aktoriais Gwyneth Paltrow ir Johnu C. Reilly‘iu.

Tačiau studija nusprendė atkeršyti jaunajam talentui už jo aikštingumą ir visiškai nereklamavo filmo. Vėliau duotame interviu P. T. Andersonas teigė, kad „Sėkmės aštuntukas“ yra juosta, kurią vargu ar kas nors matė. Prieštarauti tam būtų sunku, nes filmas uždirbo tik kiek daugiau nei 200 tūkst. JAV dolerių, nors jo pastatymas kainavo 3 mln. JAV dolerių.

„Paulas yra nepaprastai talentingas jaunuolis, kurio laukia puiki karjera“, – tuomet situaciją komentavo vienas iš „Rysher Entertainment“ vadovų Timas Helfetas. „Mes suteikėme jam galimybę sukurti pirmąjį jo filmą. Esame labai laimingi, kad prisidėjome prie juostas pasirodymo ir linkime Paului didžiausios sėkmės.“

Kadras iš filmo „Sėkmės aštuntukas“

Kadras iš filmo „Sėkmės aštuntukas“

Sunkumai ir veidmainiškumas, su kuriais susidūrė P. T. Andersonas nepakeitė režisieriaus noro toliau būti kino pasaulyje. Kaip tik, tai sužadino jo ambicijas.

„Aš pagalvojau, velniop visa tai! Kitas mano filmas bus epiškas!”, – savo būseną tuo metu prisimena P. T. Andersonas.

Taip ir atsitiko, nes kitas jo filmas buvo tikrai įspūdingas! 1997 metais P. T. Andersonas įskriejo į Holivudo olimpą, iš kurio iki šiol nepasitraukė. Ir tai jam padėjo padaryti juosta apie auksinius pornografijos laikus – „Pašėlusios naktys“.

(Ne)Porno filmas

Būdamas dešimties metų, besiknaisiodamas tarp savo tėvo daiktų, jaunasis Paulas rado vaizdajuostę. Tai buvo pornografinis filmas „The Opening of Misty Beethoven“. Tačiau tokia netikėta patirtis nepavertė jaunuolio dėl sekso išprotėjusiu maniaku. Anaiptol. Ši patirtis dar labiau sudomino P. T. Andersoną kinu ir kaip jis yra kuriamas. Keletą filmavimo technikos niuansų, pavyzdžiui ilgai laikomas statiškas kadras, jis vėliau naudos ir savo filmuose.

Būdamas septyniolikos metų P. T. Andersonas nufilmavo jau minėtą „Dirko Diglerio istoriją“, kuri buvo šiek tiek įkvėpta žinomo aštuntojo dešimtmečio pornografinių filmų aktoriaus Johno Holmeso gyvenimu.

Besitęsiant neaiškumams ir ginčams dėl „Sėkmės aštuntuko“, P. T. Andersonas sėdo rašyti scenarijaus, paremto jo paauglystėje sukurtu trumpametražiu filmu. Taip gimė „Pašėlusios naktys“. Siužetas rutuliojasi San Fernando slėnyje, kuriame užaugo ir iki šiol gyvena pats kino kūrėjas.

„Kai istorija prasideda, man buvo septyneri, o kai baigiasi – keturiolika. Tad galbūt šis filmas yra iškreiptas mano vaikystės atsiminimas“, – viename interviu teigė jis.

Rašydamas scenarijų P. T. Andersonas specialiai nesidomėjo šios industrijos istorija ar filmų kūrimo subtilybėmis. Tik vėliau atliko paiešką, kad pažiūrėtų, ar per dau neprifanatazavo, ir ar jo istorija yra pakankamai reali bei autentiška. Pasirodė, kad taisyti praktiškai nieko nereikėjo.

Vis tik, juostos aktoriai turėjo pasiruošti pornografinių filmų aktorių vaidmenims. P. T. Andersonas sugebėjo sukviesti ne tik dabar, bet ir tada įspūdingai atrodžiusią aktorių komandą. Tuo metu jaunas ir dėl reperio bei apatinio trikotažo modelio karjeros žinomas Markas Wahlbergas, Julianne Moore, ekrano veteranas Burtas Reynoldsas, Johnas C. Reilly, Williamas H. Macy‘is, Philipas Seymouras Hoffmanas, Heather Graham, Alfredas Molina…

„Pašėlusių naktų“ aktorių kolektyvas

„Pašėlusių naktų“ aktorių kolektyvas

Prieš prasidedant filmavimams, P. T. Andersonas atrinko savo aktoriams, jo manymu, geriausius to laikmečio pornografinius filmus ir paprašė juos pažiūrėti. Tada jis juos vežėsi po tuomet filmuojamų juostų suaugusiems filmavimo aikštėles.

„Kai kas iš jų nenorėjo, kad atvažiuotume į jų filmavimo aikštelę ir stebėtume procesą, nes tuomet vyrai prarasdavo savo… susikaupimą“, – juokėsi viena iš aktorių H. Graham.

Pačios „Pašėlusios naktys“ nėra pornografinis filmas. Nors jame netrūksta atvirumo ir sekso scenų, šis kūrinys turėjo du tikslus. Pirma, pabandyti panagrinėti tą intriguojantį laikmetį, kai filmai suaugusiems vos netapo legalia produkcija ir rimtu žanru.

„Pornografiniai filmai turėjo siužetą ir veikėjus, tačiau mes pamatėme tik šios industrijos ištakas, o tikrasis aukso amžius taip ir neatėjo. Atsiradus video kasetėms, į rinką įsivežė krūva mėgėjų. Kadangi įrašinėti į kasetę yra daug pigiau negu į juostą, filmai prarado savo gylį, o jų kūrėjai, tiesiog, nufilmuodavo keletą scenų ir sulipdydavo jas“, – kalbėjo P. T. Andersonas.

„Pornografiniai filmai, galėjo išsivystyti į tai, į ką šiandien pavirto mokslinės fantastikos filmai“, – pridūrė jis.

Filmas privertė žiūrovus ir kritikus permąstyti, ką jie asmeniškai mano apie pornografiją. Tačiau visi pradėjo spėlioti, kokia gi pačios juotos kūrėjo nuomonė apie tai.

„Kai pirmą kartą susitikau su Paulu, paklausiau jo, ar jis šiuo filmu sako, kad gerai ar blogai daryti tokius dalykus. Jis man atsakė, kad tik pasakoja istoriją“, – prisiminimais dalijosi aktorius Donas Cheadle‘as.

Ir tai yra antrasis „Pašėlusių naktų“ tikslas – istorijos pasakojimas ir veikėjų analizė. Tai pasakojimas apie gyvenimo, vienaip ar kitaip, palaužtus žmones, kurie suformuoja savotišką šeimos atitikmenį. P. T. Andersonas analizuoja savo veikėjus, kodėl jie priima vienokius ar kitokius sprendimus ir kaip tai veikia jų gyvenimus.

„Tai nepaprastai emociškai drąsus filmas, kuris be išankstinio nusistatymo stengiasi išsiaiškinti, kas motyvavo tuos žmones.“, – kalbėjo H. Graham.

Kadras iš filmo „Pašėlusios naktys“

Kadras iš filmo „Pašėlusios naktys“

Filmas apie žmogų, jo pasirinkimus ir klaidas, o pornografiniai filmai tik papildomas atributas, kuris, žinoma, paveikia veikėjus, tačiau labiau atlieka tą retrospektyvinę funkciją.

Ir šis filmas, kaip prieš jo kūrimą ir nusprendė P. T. Andersonas, buvo epiškas. Žiūrovai ir kritikai pamilo šią juostą. „Pašėlusios naktys“ įsuko Marko Wahlbergo bei atgaivino Burto Reynoldso karjeras. Pastarasis suvaidino vieną geriausių savo vaidmenų, už kurį buvo liaupsinamas ir užsitarnavo „Oskaro“ nominaciją. Nors tai visiems priminė apie B. Reynoldsą, sklido gandų, kad pats aktorius nebuvo patenkintas filmu, o vėliau atsisakė filmuotis kituose P. T. Andersono projektuose, dėl jų nesutarimų ir įtampos filmavimo aikštelėje.

„Pašėlusiomis naktimis“ P. T. Andersonas garsiai paskelbė apie save ir užsitarnavo daugelio meilę. Šis filmas patiko ir vienam žymiam aktoriui, kuris tuo metu filmavosi Londone. Vieną dieną tas aktorius susisiekė su P. T. Andersonu ir pakvietė jį pasisvečiuoti D. Britanijos sostinėje…

Išsiskleidę filmo žiedlapiai

Tas aktorius buvo Tomas Cruise‘as, kuris tuo metu filmavosi paskutiniame Stanley‘io Kubricko filme „Plačiai užmerktos akys“ („Eyes Wide Shut“). Jis pasikvietė P. T. Andersoną į filmavimo aikštelę ir pasakė, kad šis turėtų aktorių mintyse, kai kurs kitą savo filmą.

O mintį režisierius jau turėjo. Tiksliau ne vieną, o keletą, kurios pradėjo režisieriaus galvoje kirbėti dirbant prie „Pašėlusių naktų“ montažo. Pirminis režisieriaus noras buvo sukurti nedidelio biudžeto mažą filmą, kurį būtų galima nufilmuoti per mėnesį. Tačiau kūrėjo planai ir norai pasikeitė, kai su juo susiekė kino studijos „New Line Cinema“ vadovai. Ši kompanija stovėjo už „Pašėlusių naktų“ pastatymo. Kai juosta susilaukė ir komercinės sėkmės, ir kritikų meilės, studijos atstovui P. T. Andersonui pasakė, kad kitame savo projekte jis gali daryti ką tik nori.

„Supratau, kad esu padėtyje, kurioje niekada daugiau nebebūsiu“, – prisiminė kino kūrėjas.

„New Line Cinema“ pasirašė sutartį su P. T. Andersonu net neišklausiusi kokia bus filmo idėja. Kūrėjas, rašydamas scenarijų, pradėjo nuo savo mažo filmo idėjos, tačiau vėliau siužetas skleidėsi kaip gėlė, plėtojosi, kol pabaigoje, tai tapo milžiniška istorija apie vienaip ar kitaip susijusius žmones ir jų laimes paieškas. Iš pradžių norėjęs sukurti nedidelį filmą, P. T. Andersonas parašė scenarijų dar vienam savo epui, kuris galutiniame kūrimo etape pavirto į daugiau nei trijų valandų filmą. Kaip gėlė išsiskleidusi istorija ir buvo pavadinta gėlės vardu „Magnolija“ (angl. „Magnolia“).

Kadras iš filmo „Magnolija“

Kadras iš filmo „Magnolija“

Pradėdamas rašyti scenarijų, P. T. Andersonas daug klausėsi ir įkvėpimo sėmėsi iš Aimee Mann dainų. Kurdamas veikėjus, jis galvodavo apie konkrečius aktorius ir personažus kūrė pagal juos. Kurdamas motyvuojančio kalbėtojo veikėją kūrėjas turėjo T. Cruise‘ą galvoje. Persiuntęs jam scenarijaus kopiją. Kitą dieną aktorius paskambino režisieriui ir pasakė, kad jį tai domintų, bet jis šiek tiek nerimauja. Prireikė keleto susitikimų ir P. T. Andersonui pavyko prikalbinti vieną didžiausių Holivudo žvaigždžių pas save vaidinti.

Tačiau režisierius nenorėjo, kad tai taptų tik T. Cruise‘o filmu, nes „Magnolija“ turėjo tikrai įspūdingą aktorių komandą. Tad jis pats ėmėsi filmo reklaminės kompanijos kūrimo, montavo anonsus, maketavo plakatus.

Sudėtingas, savotiškai didingas, bandantis parodyti žmonių laimės paiešką. „Magnolija“ buvo giriama dėl savo ambicijos, istorijos, aktorinių pasirodymų. Tačiau sulaukė ir kritikos dėl savo ilgos trukmės ir didelio melodramiškumo. Pats P. T. Andersonas tik po filmo išleidimo pasakė, kad tai yra geriausias filmas, kokį jis kada nors sukurs. Vėliau, visgi, jam teko pergalvoti šiuos žodžius, nes jis sukūrė darbą, kurį daug kas laiko geriausiu šio amžiaus filmu. Tačiau „Magnolija“ yra ypatingai reikšmingas ne tik šio režisieriaus darbas, bet apskritai, reiškinys kine. Tai patvirtina ir mintis, kurią viename interviu pasakė maestro Ingmaras Bergmanas. „Magnolija“ jam buvo Amerikos kino stiprybės pavyzdys.

Kitam savo projektui P. T. Andersonas turėjo du kriterijus. Pirma, tai turi būti pusantros valandos filmas. Antra, jame turi vaidinti Adamas Sandleris. Taip taip, aktorius, kuris daug kam asocijuojasi su filmais, kuriuos norisi atmatyti. Taip, tai aktorius, kuris ateityje viename filme suvaidino save ir savo seserį dvynę, kurią įsimyli fikcinę savo versiją vaidinantis Alas Pacino (nors šis faktas daugiau pasako apie pastarojo veterano karjeros saulėlydį).

A. Sandleris dabar daug kam asocijuojasi tikrai ne su kokybišku kinu. Bet šio amžiaus pradžioje jis buvo gerai vertinamas komikas. 2002 metais pasirodžiusiame P. T. Andersono filme „Apgirtę nuo meilės“ (angl. „Punch-Drunk Love“) jis suvaidino vieną geriausių, jei ne geriausią savo karjeros vaidmenį. Geriausiai apibūdinti šį filmą būtų galima kaip „Andersoniška komediją“ (žinomą, turima omenyje Paulą Thomą, o ne Wesą“) arba P. T. Andersono filmą, kuriame vaidina A. Sandleris. „Apgirtę nuo meilės“ buvo neblogai kritikų įvertintas filmas, bet nelabai priviliojo žiūrovų į sales.

Šešis pirmuosius savo režisūrinės karjeros metus P. T. Andersonas buvo tikrai produktyvus ir padovanojo žiūrovams keturis filmus. Vėliau sekė penkių metų tylą. Nuvalkiota frazė, bet tai buvo tylą prieš audrą. 2007 metais P. T. Andersonas pristatė darbą, kuris privertė jį persigalvoti dėl teiginio, kas yra geriausias jo sukurtas filmas.

Nafta ir kraujas

Žurnalistas Ericas Schlosseras perskaitė visus Uptono Sinclairo darbus, tačiau didžiausią įspūdį jam padarė knyga „Nafta!“ (angl. „Oil!“). Beskaitant šį kūrinį, jam susidarė įspūdis, kad tai galėtų virsti į tikrai puikų filmą. Žurnalistas susiekė su U. Siclairo kūrinių teisių savininkais ir nusipirko teises į „Naftos!” perkėlimą į didįjį ekraną. E. Schlosseras pradėjo ieškoti režisieriaus, kuris kaip ir jis būtų taip sužavėtas šios knygos. Tačiau režisierius pirmiau surado ekranizacijos teisių savininką. Vieną dieną su E. Schlosseru susisiekė P. T. Andersonas.

Režisierius dirbo ties istorija apie dvi konfliktuojančias šeimas, tačiau jam niekaip nesisekė gerai išsvystyti istoriją. Norėdamas nukreipti savo mintis, atsipalaidavimo jis ieškojo knygose. Viename Londono knygyne nusipirktas U. Sinclairo romanas sužavėjo režisierių ir jam kilo ta pati mintis, kaip ir žurnalistui E. Schlosserui – tai būtų puikus filmas!

P. T. Andersonas visiškai pasinėrė į knygoje aprašomą laikmetį, XIX a. pabaigą bei XX a. pradžią, kai Amerikoje siautė karštinė dėl naftos. Jo darbo stalas buvo nukrautas visokiausia istorine medžiaga apie ankstyvąją naftos industriją, ištraukomis iš įvairių kitų jo scenarijų ir lapeliais su įvairiausiomis mintimis. Iš šios kūrybinės betvarkės P. T. Andersonas sulipdė esminį šio amžiaus kino kūrinį.

Režisierius savo filmą pavadino ne originaliu knygos pavadinimu, o „Bus kraujo“ (angl. „There Will Be Blood“). P. T. Andersonas galiausiai savo kūriniui panaudojo tik pirmuosius kelis šimtus puslapių iš daugiau nei penkių šimtų puslapių knygos. Tad „Bus kraujo“ buvo per mažai knygos, kad tai galėtų vadintis derama kūrinio ekranizacija. Vis tik, U. Sinclairo romanas buvo atspirties taškas ir idėjų šaltinis P. T. Andersono magnum opus.

Režisierių galima pavadinti laimės kūdikiu. Kurdamas veikėjus, jis praktiškai visada galvoja apie konkrečius aktorius, kurie galėtų įkūnyti vaidmenį. Rašydamas istoriją apie negailestingą naftos ieškotoją Danielį Pleinvju, P. T. Andersonas įsivaizdavo, kad pagrindinis aktorius turi būti veikėjo bendravardis Danielis Day-Lewisas. P. T. Andersonas vieno talentingiausių savo kartos aktorių niekada nebuvo sutikęs, tad jam išsiųstas pusiau pabaigtas scenarijus buvo tarsi šūvis į tamsą. Tačiau režisierius iš bendro jų pažįstamo buvo girdėjęs, kad D. Day-Lewisui patiko paskutinis P. T. Andersono filmas, tad kino kūrėjas tikėjosi geriausio. Ir sulaukė.

D. Day-Lewisas ir P. T. Andersonas „Bus kraujo“ filmavimo aikštelėje

D. Day-Lewisas ir P. T. Andersonas „Bus kraujo“ filmavimo aikštelėje

Aktorius ir režisierius praleido kelis mėnesius kartu Niujorke. Jie daugybę kartų valgė pusryčius, vaikščiojo po miestą, bandė geriau vienas kitą pažinti. Pokalbių apie filmą ar Danielį Pleinvju nebuvo. Šį laiką P. T. Andersonas viename interviu prilygino pirmą kartą susitikusių šunų pasimatymui, kai jie uostinėja vienas kitą ir bando  suprasti, su kuo turi reikalą. Po tokio savotiško flirto, D. Day-Lewisas nusprendė, kad nori kartu dirbti su savo vertę jau įrodžiusiu jaunu kino kūrėju.

Filmavimai neprasidėjo dar daugiau nei metus nuo režisieriaus ir aktoriaus kelių mėnesių pusryčių valgymo. Tačiau visą tą laiką D. Day-Lewisas gilinosi į vaidmenį, ieškojo savo veikėjo tapatybės, pradėdamas nuo personažo balso išskirtinumo. Kai prasidėjo filmavimai, P. T. Andersonas pamatė, kad į aikštelę atvyko tikrasis Danielis Pleinvju. Režisierius sugebėjo rasti tobulą priešininką D. Day-Lewisui. Nors jauną dvasininką įkūnijęs Paulas Dano ir yra užgožiamas D. Day-Lewiso spindesio, talentingas amerikietis sugeba pademonstruoti vaidmenį, kuris iki šiol yra vienas geriausių jo karjeroje. Šis epitetas jau keletą kartų skambėjo šiame straipsnyje, bet, tikriausiai, kad suprantate, jog tai labai daug pasako ir apie pagrindinį šio rašinio herojų – P. T. Andersoną.

Režisierius „Bus kraujo“ matė kaip siaubo filmą, kuriame yra keletas komiškų scenų. Jis tikėjosi, kad žmonės pagaus jo siunčiamą žinutę apie godulį ir kapitalistinio mąstymo plėtros keliamas grėsmes. Kaip pats juokavo, jog filmas toks ilgas, kad žmonės tikrai turėtų jį suprsasti.

Po juostos pasirodymo, garbės ir šlovinimų sulaukė ir pats kūrinys, ir dvi pagrindinės jo varomosios jėgos – D. Day-Lewisas ir P. T. Andersonas. „Bus kraujo“ tais metais dažnai užimdavo pirmasias vietas kritikų geriausiųjų dešimtukuose. Ir vėlesniais metais filmas buvo giriamas ir vertinamas. 2012 metais Britų filmų instituto sudarytame geriausių visų laikų filmų sąraše „Bus kraujo“ buvo vienas geriausią vietą turinčių šio amžiaus filmų, o 2017 metais „The New York Times“ P. T. Andersono epą paskelbė geriausia XXI a. juosta.

Vis tik, savo išleidimo laiku „Bus kraujo“ nebuvo tik dievinamas. Kai kurie kritikai peikė P. T. Andersoną, jog jis per daug stengėsi sukurti šedevrą. Daug kam kliuvo pabaiga, kritikos strėlės skriejo ir dėl moteriškos lyties veikėjų trūkumo. Legendinis kino kritikas Rogeris Ebertas filmą vertino trimis su puse žvaigždutės iš keturių, tačiau abejojo ar tai tikrai toks puikus filmas. Kritikas P. T. Andersono darbą lygino su tais pačiais metais pasirodžiusia brolių Coenų juosta „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (angl. „No Country for Old Men“), kurį laikė tobulu kino kūriniu.

Brolių Coenų darbas užgožė „Bus kraujo“ apdovanojimų sezone. Tačiau tai nesumažino šio P. T. Andersono filmo reikšmės naujausių laikų Amerikos kine. Net ir didžiausi kūrinio kritikai vėliau pripažino, kad „Bus kraujo“ turės nenuginčijamos įtakos ateities kino kartoms.

Kultas, kultinis filmas ir paskutinis pasirodymas

Kitas P. T. Andersono filmas susilaukė tokio atgarsio, kokio iki tol negavo nė vienas šio režisieriaus projektas. Kūrėjas pradėjo rašyti istoriją apie vyrą, kuris praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje sukuria religiją. Filmo siužetas turėjo aliuzijų į prieštaringai vertinamos scientologijos bažnyčios atsiradimą ir jos lyderio L. Rono Hubbardo gyvenimą.

Filmo „Mokytojas“ (angl. „The Master“) sumanymo kontraversiškumą lėmė ir P. T. Andersono asmeninė patirtis su šiuo religiniu kultu. Nors pats režisierius neišpažįsta šio tikėjimo, jis yra dirbęs su vienu ryškiausių scientologijos veidų Tomu Cruise‘u, o kito jo kolegos, dailininko Jeremy‘io Blake‘o susidūrimas su šia sekta buvo lemtingas. J. Blake‘as ir jo mergina Theresa Duncan vienas po kito 2007 metais nusižudė. Jų savižudybės aplinkybės buvo mįslingos. Pora ilgą laiko tvirtino, kad juos persekioja scientologijos pasekėjai ir siunčia jiems grasinimus, nes jų draugas paskelbė, kad planuoja palikti prieštaringai vertinamą bažnyčią. Vėliau tas draugas paneigė tokias kalbas, tačiau J. Blake‘o ir merginos mirties aplinkybės iki šiol gaubiamos scientologijos šleifo.

P. T. Andersonas „Mokytojo“ idėją brandino dvyliką metų. Filmo istoriją kūrė remdamasis jau minėto tikėjimo įkūrėjo L. Rono Hubbardo bei amerikiečių rašytojo Johno Steinbecko gyvenimais, taip pat pridėdamas nenaudotas „Bus kraujo“ scenarijaus dalis. Rašydamas jis jau galvojo apie Phillipą Seymorą Hoffmaną pagrindiniame vaidmenyje. Režisierius nuolat tardavosi su aktoriumi dėl scenarijaus ir P. S. Hoffmanas pasiūlė, kad filmas labiau koncentruotųsi ne į jo veikėjo, o į Fredį, kurį vėliau suvaidinis Joaquinas Phoenixas. Vėliau duotuose interviu P. S. Hoffmanas ir P. T. Andersonas nuolat kartos, kad tai nėra filmas apie scientologiją, tačiau istorijos panašumas ir kai kurios akivaizdžios užuominos sufleruoja ką kitą.

Kadras iš filmo „Mokytojas“

Kadras iš filmo „Mokytojas“

„Mokytojas“ tikriausiai yra įdomiausiai sukonstruotas P. T. Andersono filmas. Po jo pasirodymo pasirodė daugybė apžvalgų, kuriose žurnalistai ir kritikai, žiūrėjo filmą po keletą ar daugiau kartų ir bandė įminti jo mįslę. Kai kurie svarstė, kad tai istorija apie pokario Ameriką. Kiti pirštu baksnojo į jau paminėtą scientologiją. Dar kiti įžvelgė meilės istoriją tarp J. Phoenixo ir P. S. Hoffmano veikėjų. Žmogiškumas ir jo priešprieša su gyvuliška prigimtimi, tikėjimo paeiškos ir jo reikalingumas, Amerikos visuomenės skaudulių atspindys ir visos jau paminėtos temos sugulė į kompleksišką P. T. Andersono dėlionę. „Mokytojas“ atsitojo į garbingą vietą šio dešimtmečio JAV kine ir, be to, yra pats mėgstamiausias pačio kūrėjo filmas.

„Aš nesu įsitikinęs, kad jis yra iki galo sėkmingas. Bet man tai tinka. Tai atrodo teisinga. Šis filmas man atrodo unikalus. <…> Aš didžiuojuosi juo. Tačiau, žinoma, toks prisirišimas ir sentimentalumas yra paveiktas ir asmeninių priežasčių. Viskas susijungia į vieną“, – interviu „Los Angeles Times“ teigė režisierius.

Filmą jis parodė ir T. Cruise’ui. Nors neatskleidė aktoriaus ir scientologijos pasekėjo nuomonės apie „Mokytoją“, teigė, kad taro jų viskas gerai ir santykiai išliko artimi.

Kitas P. T. Andersono darbas buvo neo-noir stiliaus komiška drama „Žmogiška silpnybė“ (angl. „Inherent Vice“), paremta to paties pavadinimo Thomaso Pynchono romanu. Tokio atgarsio ar garbinimo, kaip kiti jo darbai, šis filmas nesulaukė. Vis tik, kritikai šį filmą sutiko palankiai, bet kino salių „Žmogiškos silpnybės“ seansai neužpildė. Kai kas kritikavo juostą per daug komplikuoto siužeto, tačiau liaupsių sulaukė estetinis pateikimas ir puikūs aktoriniai pasirodymai. Kai kurie kino žinovai spėja, kad „Žmogiška silpnybė“ gali sulaukti daugiau meilės praėjus kuriam laikui ir tapti kultiniu filmu. Tačiau pripažinimo juostai nestigo, nes kaip ir „Bus kraujo“ bei „Mokytojas“, „Žmogiška silpnybė“ pateko į „BBC“ sudarytą geriausių XXI a. filmų šimtuką.

Kadras iš filmo „Žmogiška silpnybė“

Kadras iš filmo „Žmogiška silpnybė“

Pats naujausias P. T. Andersono darbas – „Nematomas siūlas“ (angl. „Phantom Thread“). Kurį laiką juosta neturėjo tikslaus pavadinimo ir tik buvo aišku, kad istorija pasakos apie mados pasaulį. Tačiau konkretumo stoka nenumalšino šio filmo laukimo, nes jame vėl jėgas suvienijo P. T. Andersonas ir D. Day-Lewisas. Dar daugiau susidomėjimo „Nematomas siūlas“ saulaukė tuomet, kai buvo paskelbta, kad tai bus paskutinis D. Day-Lewiso vaidmuo.

Istorija pasakoja apie praėjusio amžiaus vidurio Londone gyvenantį ekscentrišką dizainerį, kuris savo mūza pasirenka jauną tarnaitę. „Nematomas siūlas“, kaip jau tapo įprasta P. T. Andersono, buvo išgirtas kritikų, visiems vieningai pritariant, kad tai D. Day-Lewiso atsisveikinimas su kinu būnant pačiam savo pike. Tačiau aktorius neužgožė filmo estetinio ir naratyvinio grožio. Vienas kritikas „Nematomą siūlo“ apibūdino labai tiksliai: „meilės laiškas estetinėms vertybėms“.

… ir pabaigai

Viename sąraše, kuriame buvo reitinguojami režisieriai, kiekvienas gavo po pravardę. Woody‘is Allenas – „neurotikas“, Clintas Eastwoodas – „ikona“, Davidas Fincheris – „perfekcionistas“, Martinas Scorsese – „donas“, Alfred Hitchcock – „lėlininkas“ ir t.t. P. T. Andersonas šiame sąraše užėmė dvidešimtą vietą, o po juo vardu buvo parašyta – „vaikas genijus“. Šis režisierius per labai trumpą laiką šovė į pirmasias Amerikos kino kūrėjų gretas ir sukūrė filmus, kurie yra apipilami liaupsėmis ir pagyromis. Jis gal nėra toks sexy kaip C. Nolanas ar. Q. Tarantino. Tačiau daug ką pasako tai, kad apie visus jo filmus galima kalbėti kaip apie gerus, geresnius, puikius ar arti tobulumo. Faktas, kad šio režisieriaus pavardė reiškia aukštą kokybę. Tad jei geriausias P. T. Andersono filmas mūsų dar tik laukia ateityje, tai baisu net pagalvoti. O jei savo aukščiausią tašką jis jau pasiekė, tai tenka pripažinti, kas jis tikrai aukštai. Dėl to P. T. Andersonas yra „Buvau kine“ kovo mėnesio režisierius.