MĖNESIO REŽISIERIUS. Ridley Scottas
Vis dar kokybišką ir įvairiapusį kiną kuriančių legendinių režisierių galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Į šią kino kūrėjų kategoriją, kurių dėka kinas ir jo tendencijos kardinaliai pasikeitė, papuola Stevenas Spielbergas, Martinas Scorsese, Clintas Eastwoodas, Woody’is Allenas ir, žinoma, pats Ridley’is Scottas, kuris ir bus mūsų šio mėnesio žvaigždė.
Šiam mėnesiui Ridley‘į Scottą pasirinkau neatsitiktinai. Režisierius sugrįžta prie jam itin svarbaus ir jo karjerai padėjusio solidaus pamatinio kino žanro – mokslinės fantastikos. Jau spalio 2-ą dieną Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kino mylėtojai galės pasimėgauti vienu geriausių 2015 metų filmų „Marsietis“. Juosta buvo įkvėpta ne ką mažiau intriguojančios to paties pavadinimo 2011 m. Andy Weiro knygos.
Prieš septyniasdešimt septynis metus gimęs bei trims Oskarams nominuotas režisierius yra laikomas vienu iš šiuolaikinio mokslinės fantastikos tėvų, tikru pionieriumi savo srityje, padovanojusiu neužmirštamus, kvapą gniaužančius ir technologiškai modernius projektus, pakeitusius visas iki tol žinomas žanrines tendencijas. R. Scottas taip pat tapo puikiu pasakotoju istorinių dramų bei didingai atrodančių bei senovę šlovinančių prabangių epų žanruose, kurie lygiai taip pat, kaip jo fantastiniai projektai, tapo puikiu pavyzdžiu užsistovėjusioms 2000-ųjų tendencijomis kino ekranuose. Režisierius be šių kino žanrų puikiai darbavosi ir kitose srityse (dramos, trileriai, veiksmo filmai ir net romantinės komedijos).
„Mėnesio režisieriaus“ pristatyme norėčiau atsiriboti nuo kino kūrėjo biografijos, kurią ir taip galima pasiskaityti interneto platybėse bei pakalbėti apie jo filmus ir jų įtaką šiuolaikiniam kinui. Be abejo, ir apie tai, kokį poveikį jie turėjo asmeniškai man.
Šiuolaikinės mokslinės fantastikos pionerius ir kosmoso užkariautojas
Nors režisieriaus R. Scotto kino karjera prasidėjo 1977 metais su karine drama „Dvikovininkai“ (angl. „The Duellists“), tikrasis jo kelias buvo pradėtas 1979 metais, kai į kino ekranus atkeliavo pats žymiausias režisieriaus kūrinys, atvėręs jam kelią į Holivudo Olimpą. Žinoma, kalba eina apie vieną ryškiausių praeito amžiaus kūrinių, mokslinės fantastikos siaubo trilerį „Svetimas“ (angl. „Alien“).
Šis filmas net ir dabar atrodo pranašesnis už daugelį modernių žanro atstovų, kuriems leidžiami šimtai milijonų dolerių. Filmas, kuris pasakojo apie kosmoso platybėse įvykusią katastrofą, kai kosminiame laive pradedama kova dėl išlikimo, buvo kurtas su viena pagrindine mintimi – feminizmu. Pradiniame juostos variante, kurį dar 1975 metais pristatė scenaristai Danas O‘Bannonas ir Ronaldas Shusettas, pagrindinio vaidmens vietoje turėjo atsidurti vyras, tačiau režisierius R. Scottas norėjo, kad pagaliau kino ekranuose įsivyrautų lyčių lygybė. Taip seržantas Riplis pavirto į moterį, kurią puikiai įkūnijo Sigourney Weaver.
Juosta, kuri savo laikais kainavo vos 11 mln. dolerių, tapo filmavimo iš vieno dublio pradininku, kai aplink filmavimo aikštelę buvo pastatytos keturios kameros, ir, kad neviršytų biudžeto, viskas buvo fiksuojama iš įvairių kampų. Vėliau, montažo dėka, jau buvo galima panaudoti tik pačias ryškiausias scenos vietas. Viena pirmų tokių scenų filme „Svetimas“ tapo pabaisos gimimas. Po šio filmo, daugelis jaunų kūrėjų, kurių filmų biudžetas buvo ganėtinai ribotas, pradėjo manevruoti ir suktis iš padėties (visai kaip R. Scottas). Kaip pavyzdį galima paminėti Jamesą Cameroną ir jo 1984 metais pasirodžiusį „Terminatorių“ (angl. „The Terminator“).
Filmo unikalumas slypi ir tame, jog juosta pasižymi vienu ryškiausių pristatymų kino istorijoje. Juostos pradžia trunka šešias minutes, joje nėra jokių dialogų – tik tikslus pristatymas to, kas lauks žiūrovų papildomas dvi valandas skrendant „Nostromo“ kosminiame laive, tyliame ir pavojų kupiname kosmose. Po taip vadinamo įvado (angl. intro) filme „Svetimas“, nemaža dalis žinomų šiais laikais kino kūrėjų pradėjo savo filmuose naudoti tokį tylų režisieriaus žodį, kuriame atsispindėjo visa jo sukurta filmo vizija.
Taip pat filmo metu beveik nebuvo panaudota jokių kompiuterinių efektų, o visa aplinka buvo sukurta natūraliu būdu. Tą galėjome pastebėti 1968 m. pasirodžiusiame Stanley Kubricko filme „2001: Kosminė odisėja“ (angl. „2001: A Space Odyssey“) bei George‘o Lucaso 1977 m. režisuotame pirmame originalios „Žvaigždžių karų“ trilogijos epizode. Už šį projektą R. Scotto filmas pelnė JAV Kino ir meno akademijos pripažinimą specialiųjų efektų kategorijoje.
Pats filmas net ir dabar išlaiko puikią įtampą. Na, o tie, kurie pirmą kartą žiūri šią juostą, sugeba netikėtai išsigąsti. Pats buvau vienas tokių žiūrovų, pirmąkart pasižiūrėjus šį didingą filmą. Vėliau, po „Svetimo“ pasirodymo, sekė trys tęsiniai, kuriuos režisierius prodiusavo. Vienintelis, kurį galima statyti šalia originalo, kaip lygų su lygiu, tapo jau minėto Jameso Camerono režisuotas 1986 filmas „Svetimi“ (angl. „Aliens“). 1994 ir 1997 metų projektai tapo ganėtinai prasti tiek savo kokybe, tiek finansiniais klausimais.
Ne ką mažiau už „Svetimą“ yra žinomas ir sekantis R. Scotto karjeros darbas, pasirodęs kino ekranuose 1982 metais. Tai mokslinės fantastikos žanro gerbėjų vadinamas šedevras „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (angl. „Blade Runner“), paremtas Philipo K. Dicko romanu „Ar svajoja androidai apie elektrines avis?“ (angl. „Do Androids Dream of Electric Sheep?“). Nors filmas ir kino teatruose nepelnė finansinės sėkmes, tačiau tapo tikru fenomenu video kasečių nuomoje ir televizijoje, kaip ir kultiniu reiškiniu savame žanre. Juostos biudžetas siekė 28 milijonus dolerių, o tiems laikams tai buvo ganėtinai solidžios išlaidos.
Šio kūrinio pranašumas yra jame panauduotose efektuose ir istorijos pasakojime, kuris išlaiko įtampoje ir nežinioje iki pat finalo. Tai vienas iš taip vadinamų užsuktų vingių siužeto (angl. plot twist) atstovų, kuriam priskiriama ir „mindfuckų“ pradininkų etiketė. Taip pat, filme galime pamatyti moderniausius to laikotarpio specialiuosius efektus, kurių natūralumas ir kruopštumas stebina ir šiais laikais. Nors filmas pasirodė prieš daugiau nei trisdešimt metų, jo techninė pusė išlieka nepriekaištinga ir netgi lenkianti savo sprendimais daugumą mūsų dienų filmų. Kaip palyginimui, paimkime iš 1982 metų kelis filmus, kurie dabar laikomi kultiniais ir palyginkime juos su „Bėgančiu skustuvo ašmenimis“. Pirmiausia, tai „Tronas“ (angl. „Tron“), „Ateivis“ (angl. E.T.) ir „Padaras“ (angl. „The Thing“). Kiekviename paminėtų filmų egzistuoja ir specialieji efektai, ir novatoriški režisierių sprendimai, tačiau jų efektai nusileidžia R. Scotto filmui vien dėl to, jog jose panaudotos technologijos buvo pasenusios. Būtent su R. Scotto filmu, kompiuterinė grafika kine ir modernus jos panaudojimas davė kelią ateičiai bei tiems filmams, kurie buvo sukurti iki 1999 metų, kai revoliuciją kine tuomet padarė brolių Wachowskių šedevras „Matrica“ (angl. „The Matrix“). 1983 metais filmas buvo nominuotas dviem Oskarams. Jis varžėsi dėl geriausio dekoracijų titulo ir specialiųjų efektų kategorijose. Užtat Britų kino meno ir televizijos apdovanojimuose filmas pelnė tris statulėles už geriausią dailininko darbą, kinematografiją ir kostiumus.
Po „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ režisierius tik 2012 metais grįžo prie kosmoso ir mokslinės fantastikos žanro, kuomet pasirodė su projektu „Prometėjas“ (angl. „Prometheus“), o juosta yra laikoma „Svetimo“ priešistore. Įdomus faktas, jog būtent šis projektas turėjo tapti tiesiogine „Svetimo“ priešistore, susidedančia iš dviejų dalių. Tačiau dėl studijos „20th Century Fox“ abejingumo, režisieriaus vizija buvo sutrumpinta pusiau, scenarijus perrašytas ir „Svetimo“ pasakojimas pavirto į dar vieną kosminę ekspediciją su siaubo elementais. Nors su „Prometėjumi“ režisierius sužaidė seną gerą žaidimą – juostą jis nufilmavo natūroje, kad bent jau priartinti žiūrovą prie 1979 metais pasirodžiusio filmo. Filmas užsidirbo 403 milijonus dolerių, vos atpirko savo kūrimo išlaidas ir leido tikėtis tęsinio, kuris, beje, jau ne už kalnų. Filmo „Svetimas. Prarastas rojus“ (angl. „Alien. Paradise Lost“), kuris taps tiesioginiu „Prometėjaus“ istorijos pratęsimu, premjera įvyks 2017 metais.
O kol kas kino ekranuose karaliauja „Marsietis“, kuris po daugelio metų prastų ir vidutiniškų projektų tampa išties įspūdingu kino kūrėjo sugrįžimu į gerą kiną.
Istorijos mylėtojas
Be fantastinio žanro, R. Scottas taip pat puikiai darbuojasi ir istorinių epu tematikoje. Pirmą kartą istorinio konteksto juostą režisierius pristatė dar 1992 metais. Amerikos žemės atradimo 500 metų jubiliejui paminėti režisierius atpasakojo Kristupo Kolumbo biografiją filme „1492: Rojaus užkariavimas“ (angl. „1492: Conquest of Paradise“). Filmas tapo vienu skaudžiausių kino kūrėjo išgyvenimų, nes surinkti norimą biudžetą buvo ne tik kad sunku, bet ir neįmanoma, todėl režisierius turėjo panaudoti visas savo santaupas, kad filmas išvystų dienos šviesą. 47 milijonus dolerių kainavusį epą aplankė nesėkmė ir tėvynėje filmas užsidirbo vos 7 milijonus. Po šio fiasko režisierius dar gerus aštuonerius metus nebandė kurti jokių istorinio pobūdžio filmų.
1992 metų fiasko, privertęs režisierių aštuoneriems metams atidėti istorinio pobūdžio filmus, iš dalies pasiteisino. Kino kūrėjas subrendo, apsvarstė visas galimybes ir 2000 metais pateikė tikrą staigmeną, kuri iki dabar priverčia įvairiausius kino kūrėjus žengti R. Scotto pėdomis. Būtent tais metais į kino ekranus atkeliavo didingas ir jau kultiniu tapęs „Gladiatorius“ (angl. „Gladiator“), kuris ne tik iki dabar yra daugiausiai pinigų užsidirbęs R. Scotto filmas, bet ir geriausias 2000-ųjų metų filmas, pelnęs penkis Oskaro apdovanojimus ir pavertęs pagrindinio vaidmens atlikėją Russelą Crowe į pirmo ryškumo Holivudo žvaigždę.
Didingas epas apie šlovingą Romos Imperijos laikotarpį ir generolo, tapusio vergu, istorija sujaudino visus, o ašaros filmo gale buvo ne mažiau karčios kaip po „Titaniko“ finalinės scenos. Tačiau, kalbant apie patį filmo poveikį kino industrijai, jis tapo tikru fenomenu kitoms Holivudinės studijoms, kurios po šios neregėtos sėkmes, pradėjo kepti istorinius epus vieną po kito. Taip atsirado tokie filmai kaip „Paskutinis samurajus“ (angl. „The Last Samurai“), „Troja“ (angl. „Troy“), „Karalius Artūras“ (angl. „King Arthur“), „Aleksandras Makedonietis“ (angl. „Alexander“) ar net „300“ (angl. „300). Tačiau visi jie nei iš tolo neprilygo „Gladiatoriui“ ir jo dramaturgijai bei didybei.
Po savo pirmojo filmo, užsidirbusio virš 400 milijonų dolerių, režisierius 2005 metais grižo su dar vienu istoriniu filmu. Režisierius pasirodė su pasakojimu apie Kryžiaus karus juostoje „Dangaus karalystė“ (angl. „Kingdom of Heaven“), kuriame galima buvo pamatyti šiek tiek propagandos rytų šalims, garbinančioms Alachą. Filmas netapo hitu nei tėvynėje, nei pasaulinėse kino rinkose, tačiau jį galima laikyti vienu geriausių riteriškos temos juostų, kuriame be gražių dekoracijų ir didingų kovų, skleidžiamas gėris ir vyriškumas.
Praėjus dar penkiems metams, kino ekranuose pasirodė ir naujasis, labai tikroviškai atrodantis „Robino Hudo“ (angl. „Robin Hood“) pasakojimas, kurio pagrindiniame vaidmenyje ir vėl atsidūrė Russelas Crowe. Filmas kainavo 200 milijonų dolerių, tačiau užsidirbti sugebėjo vos 322 milijonus. Tačiau, kaip ir ankstesniame filme apie riterius, šis pasakojimas taip pat sužavi savo techniniais sprendimais, kovomis ir, žinoma, tikrosios drąsos ir vyriškumo perteikimu. Bet po finansinio fiasko, kuris neleido „Universal“ studijai atmušti produkcijos išlaidų, režisierius tapo vienu labiausiai nuostolingų Holivudo kūrėjų, su kuriuo bendradarbiavo tik dėl jo pavardės svorio kino industrijoje.
Istorinių epų ir meilės istorijai laikotarpį užbaigia praeitais metais prieš Kalėdas pasirodęs filmas „Egzodas. Dievai ir karaliai“ (angl. „Exodus: Gods and Kings“). Juostoje buvo papasakota Mozės istorija modernių specialiųjų efektų apsuptyje. Ši juosta tapo visiškai kitokiu projektu, kuriame nesijautė režisieriaus meilės tikrovei ir natūralioms filmavimo scenoms. Juostai taip pat nepasisekė tapti finansiškai pelningu darbu. Gražus ir galbūt pernelyg tuščiais darbas, kuris įrodė, jog režisieriui metas imtis kitos veiklos, o tokį kiną palikti jauniems ir perspektyviems kūrėjams.
Mafija, jakudza, sukčiai, maniakai ir banditai
Nuo jaunystės režisierius R. Scottas taip pat domėjosi ir kriminaliniu pasauliu. Tarp jo mėgstamiausių filmų galime atrasti ir 1932 m. „Žmogų su randu“ (angl. „Scarface“) ar net geriausius Akiros Kurosawos kriminalinius projektus apie jakudzas. Būtent tai ir paskatino režisierių 1989 metais sukurti savo pirmąjį karjeroje kriminalinį trilerį „Juodas lietus“ (angl. „Black Rain“). Filmo veiksmas vyko jo pamėgtoje Japonijoje ir nors juostos prodiuseriai bei tuometiniai „Universal Pictures“ studijos vadovai kišosi prie filmavimo proceso, visiškai nestebino, jog kriminalinė šalies dalis buvo atkurta itin kruopščiai. Juosta buvo pastebėta ir JAV kino meno ir mokslo akademijos, todėl filmas pelnė dvi Oskaro nominacijas už geriausią garsą ir jo montažą.
Kriminalinė tema taip sužavėjo kino kūrėją, jog jo sekančiu filmu tapo dar vienas kultinis režisieriaus darbas ir tuo pačiu itin feministinis 1991 metų projektas „Telma ir Luiza“ (angl. „Thelma and Louise“). Filmas tais metais tapo tikru kultiniu fenomenu, kuris paskatino daugelį amerikiečių mesti darbus ir ryžtis gyvenimo kelionei. Filmas dėl jo pabaigos kelis kartus buvo permontuotas, tačiau, galiausiai, režisierius sugebėjo įtikinti „20th Century Fox“ vadovybę ir palikti pabaigą, kurią dabar ir galime regėti. Pagrindinių vaidmenų atlikėjos Susan Sarandon ir Geena Davis už savo nepriekaištingą darbą gavo po Oskaro nominaciją. Įdomu, jog vietoje mūsų pamiltų herojų atlikėjų galėjo pasirodyti Cher ar pati Meryl Streep. Bendrai, filmas surinko net šešias nominacijas, tarp kurių buvo ir R. Scotto vardas už geriausią režisūrą. Galiausiai, filmas pelnė vieną auksinę statulėlę už geriausią metų scenarijų.
Režisierius taip pat pridėjo rankas prie trečiosios „Hanibalo“ (angl. „Hannibal“) knygos ekranizacijos, kuri pasirodė 2001 metais ir visame pasaulyje užsidirbo 351 milijoną dolerių. Filmas po „Gladiatoriaus“ sėkmės dar labiau sustiprino režisieriaus pozicijas Holivude. Taip pat po dvejų metų į kinus atkeliavo „Apgavikai“ (angl. „Matchstick Men“), kurie, nors ir pelnė žiūrovų ir kino kritikų simpatijas, deja, netapo hitu.
Tikru režisieriaus grįžimu prie kokybiško ir labai tikroviško kino tapo 2007 metų dviem Oskarams nominuota kriminalinė biografinė drama „Amerikos gangsteris“ (angl. „American Gangster“), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Denzelis Washingtonas. Filmą nuo pat jo anonso 2003 metais lydėjo nesėkmės ir už jo pavėlinimą, aktorius D. Washingtonas gavo dvigubą honorarą – 40 milijonų dolerių. Visgi juosta su 100 milijonų dolerių kainavusia produkcija atsipirko uždirbdama 265 milijonus, bet tai ne pats svarbiausias filmo sėkmės aspektas. Šis biografinis darbas galiausiai sugrąžino į kino ekranus mafijos temą, kurios pasigesti buvo galima nuo 1995 metų. Žinoma, buvo pasirodę nemažai projektų, tačiau tokio stipraus, kuris galėtų prilygti pačiam „Krikštatėviui“, deja, nebuvo. Kruopštus režisieriaus darbas ir puikus scenarijus su neįkainojama pagrindinių aktorių vaidyba man asmeniškai tapo vienu geriausių 2007 metų projektu.
Gaila, bet 2013 m. pasirodęs daug žadantis trileris „Patarėjas“ (angl. „The Counselor“), surinkęs aibę puikių aktorių, tokio įspūdžio nepaliko. Jis tapo tik dar vienu nusivylimu. Tačiau viltis dar neprarasta ir reikia tikėtis, jog ateityje, kada nors, režisierius pristatys dar vieną vertą dėmesio kriminalinio žanro filmą.
Karas, komedijos ir kiti projektai
Laisvalaikiu režisierius išbando save ir kitose kino srityse. Jis yra sukūręs ir tokią romantinę komediją kaip „Geri metai“ (angl. „A Good Year“), kuri viso pasaulio romantikus džiugino 2006 metais. Taip pat ir dramos tampa jo jautriu vyrišku koziriu. Kino kūrėjas dar 1996 metais sukūrė visai neblogą nuotykių išgyvenimo dramą „Baltasis škvalas“ (angl. „White Squall“), kuri privertė jaudintis dėl pagrindinių herojų likimo. Režisierius nenuleido rankų nuo jo pamėgtos stiprių moteriškų personažų temos, todėl jau po metų nuo „Baltojo škvalo“ pasirodymo, R. Scottas priverčia plikai nusiskusti Demi Moore ir tapti „Eiline Džein“ (angl. „G.I. Jane“). Filmas, deja, tapo trečiu iš eilės režisieriaus nenusisekimu, kuris vos nepalaidojo jo kaip kino kūrėjo karjeros. Visgi po šio fiasko jis tris metus niekur nesirodė.
Kaip tikras patriotas, Ridley‘is Scottas neapleido ir didvyriškumo bei karo temos, todėl jau 2001 metais buvo pristatytas vienas ryškiausių karinių veiksmo filmų „Juodojo vanago žūtis“ (angl. „Black Hawk Dawn“), kurio veiksmas vyko Somalyje. Patriotinė juosta sulaukė nemažai dėmesio ir apdovanojimų sferoje – filmas buvo nominuotas keturiems Oskarams ir pelnė du techninius už geriausią montažą ir garsą.
Kitu tokios pat temos projektu, kaip „Juodojo vanago žūtis“, tapo 2008 metais dienos šviesą išvydęs karinis trileris „Melo pinklės“ (angl. „Body of Lies“), kuriame ir vėl režisieriui teko bendradarbiauti su jo mėgstamu Russelu Crowe ir pirmą kartą su pačiu Leonardu DiCaprio. Filmas netapo nei komerciškai sėkmingu hitu, nei buvo gerai priimtas kino profesionalų, tačiau jame papasakota istorija leidžia susimastyti apie karo pasekmes ir palankių valdžiai žmonių manipuliavimą. Už tai kino kūrėjui buvo išsakyta nemažai kritikos iš įvairių JAV institucijų.
Nors visi šie filmai nebuvo pernelyg svarbūs režisieriaus karjeroje bei neturi jokios didelės įtakos pačiam kinui, jie tapo puikiais pavyzdžiais ta prasme, jog režisierius nesėdi sudėjęs rankų ir neapsiriboja ties vienu žanru.
Ateitis
Nors režisieriui jau 77 metai, tačiau jis kupinas jėgų ir ryžto, ką įrodo jo ateities planai ir jau anonsuoti projektai. Jau po dviejų metų pamatysime „Prometėjaus“ tęsinį, kuris vadinsis „Svetimas. Prarastas rojus“. Taip pat kino kūrėjas neatmeta savo planų dėl „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ pratęsimo, apie kurį kalbama jau gerus dešimt metų.
Kaip prodiuseris, jis savo ruožtu nori įgyvendinti kelis savo nusižudžiusio brolio Tonio Scotto filmus. Vienu iš jų bus kultinio filmo „Oro gvardija“ (angl. „Top Gun“) tęsinys. Dar 2018 metais į kino ekranus turėtų atkeliauti „Svetimo“ naujasis filmas, kurį režisuos Neilas Blomkampas. Be šių žinomų pavadinimų, kino kūrėjo planuose dar yra bent dešimt kitų projektų, kurių sukūrimui užtektų kelių dešimtmečių.
Tenka tik palinkėti serui R. Scottui sveikatos ir kokybiškų darbų. Tai visgi didis režisierius, kurio kiekvienas projektas yra labai laukiamas, ir nesvarbu, kad nemažai iš jų nuvilia, bet jo pavardė leidžia tikėtis stebuklų.
Filmografija (apžvalgos):
1979 m. „Svetimas“ (angl. „Alien“);
1982 m. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (angl. „Blade Runner“);
1991 m. „Telma ir Luiza“ (angl. „Thelma & Louise“);
2000 m. „Gladiatorius“ (angl. „Gladiator“);
2001 m. „Juodojo vanago žūtis“ (angl. „Black Hawk Down“);
2003 m. „Apgavikai“ (angl. „Matchstick Men“);
2005 m. „Dangaus karalystė“ (angl. „Kingdom of Heaven“);
2006 m. „Geri metai“ (angl. „A Good Year“);
2007 m. „Amerikos gangsteris“ (angl. „American Gangster“);
2008 m. „Melo pinklės“ (angl. „Body of Lies“);
2010 m. „Robinas Hudas“ (angl. „Robin hood“);
2012 m. „Prometėjas“ (angl. „Prometheus“);
2013 m. „Patarėjas“ (angl. „The Counselor“);
2014 m. „Egzodas. Dievai ir karaliai“ (angl. „Exodus: Gods and Kings“);
