MĖNESIO REŽISIERIUS. Woody Allen: I dalis

MĖNESIO REŽISIERIUS. Woody Allen: I dalis

Woody Allenas. Tai pavardė, kuri neabejotinai pirmiausia šauna į galvą, jei kalbama apie šiuolaikinę komediją. Kita vertus, W. Alleno karjera kine trunka jau daugiau kaip penkiasdešimt metų – kitaip tariant pusę amžiaus, tad kalbant apie jį tokios sąvokos kaip „šiuolaikinis“, „modernus“, ko gero, turėtų būti keičiamos į „nuolatinis“, „kintantis“ ir „prisitaikantis“. Žinoma, W. Allenas neišrado komedijos žanro, bet jo indėlis šioje srityje toks milžiniškas, kad jiedu vienas su kitu atrodo neatskiriamai suaugę į vieną bendrą darinį. W. Alleno, jo stiliaus ir jo filmų galima nemėgti, tačiau turbūt kiekvienas pripažins jo talentą ir neribotą išradingumą kuriant sąmojus, kurie perprantami toli gražu ne visiems.

Tad kas gi jis – W. Allenas? Žmogus – orkestras. Režisierius, scenaristas, rašytojas, komikas, aktorius, muzikantas. Priedo dar ir hipochondrikas, neurotikas, kenčiantis nuo gausybės fobijų – W. Allenas bijo vorų, vabzdžių, saulės, šunų, aukščio, minios, vėžio, mirties, bakterijų, jį gąsdina viešbučių vonios kambariai. Žmogus, kuriam Ispanijos Oviedo mieste yra pastatytas paminklas. Aktyvus froidiškas ateistas. Kino ikona, kurio akiniai yra vienas labiausiai atpažįstamų šios srities simbolių, kaip kad Charlie’io Chaplino katiliukas ar Marilyn Monroe garbanos. Jaunystės laikais garsėjęs populiarumu tarp moterų ir pats nevengęs rodyti joms dėmesio – kol galiausiai viskas baigėsi dideliu skandalu 1992 m. ir rimtais teisiniais nemalonumais dėl seksualinės prievartos. Vienas iš nedaugelio režisierių, kuris Holivude gali sau leisti kurti autorinį kiną. Tad apie viską iš eilės.

Niujorko vaikis

Žmogaus, kurį visas pasaulis pažįsta kaip Woody Alleną, tikrasis vardas yra Allanas Stewartas Konigsbergas. Jis gimė 1935 m. gruodžio 1 d. Niujorke. Kaip galima nuspėti iš pavardės, W. Allenas yra Europos žydų palikuonis – jo protėviai į JAV atvyko iš Rusijos ir Austrijos. Jo mama dirbo buhaltere šeimos valdomoje delikatesų parduotuvėje, o tėvas buvo juvelyras graveris ir padavėjas. W. Alleno vaiksytės vis tik negalima pavadinti laiminga – tėvai dažnai nesutarė ir išgyvendavo audringus santykių bangavimus, o pats būsimasis režisierius sunkiai rasdavo kalbą su temperamentinga ir griežta motina.

Meilė ir aistra kinui įsižiebė tada, kai būsimąjį kino metrą – tuomet dar tik trimetį bamblį –  mama nusivedė pažiūrėti „Snieguolės ir septynių nykštukų“ (angl. „Snowhite and the Seven Dwarfs“, 1937 m.). Nuo tada, jo paties žodžiais tariant, kino teatras tapo jo antraisiais namais.

Būdamas vaikas W. Allenas šiek tiek kalbėjo vokiškai. Aštuonerius metus lankė hebrajų mokyklą, vėliau mokėsi nespecializuotose bendrojo lavinimo mokyklose. Dabar, žinant jo pomėgį humorui ir įvertinus kūno sandarą, gali būti sunku patikėti, bet W. Allenas nebuvo moksliukas – labiau už knygas (nors mėgo ir skaityti, bet dažniausiai ne mokyklinius vadovėlius) jį domino beisbolas, o stiprios rankos garantavo jam vietą mokyklos komandoje. Taip pat tuo metu jis stebino savo bendramokslius išradingas kortų ir magijos triukais.

Būdamas septyniolikos metų Allanas Stewartas Konigsbergas oficialiai pasikeitė vardą ir tapo Heywoodu Allenu, kas ilgainiui sutrumpėjo iki Woody’io Alleno. Norėdamas užsidirbti pinigų dar būdamas paauglys jis pradėjo rašyti anekdotus vienam agentui, kuris parduodavo juos vietos laikraščiams. Netrukus iš savo rašomų juokelių jis uždribdavo daugiau nei abu jo tėvai kartu sudėjus. Baigęs vidurinę mokyklą 1953 m. W. Allenas įstojo į Niujorko universitetą studijuoti kino ir komunikacijos, tačiau studijas metė po to, kai neišlaikė kino filmų kūrimo(!) disciplinos egzamino. Kitais metais jis dar kartą bandė studijuoti kiną – šįkart Niujorko koledže. Tačiau šie mokslai truko dar trumpiau – W. Allenas neištempė nė semestro. Vėliau jis pats dažniau dėstė kitiems, nei studijavo – tuo metu jis vedė paskaitas privačiame Niujorko „Naujosios mokyklos“ (angl. „The New School“) universitete.

Woody Allen_3

Rašytojas

Savo juokelius W. Allenas pradėjo rašyti būdamas penkiolikos, o jau po metų išsiuntinėjo juos įvairiems Brodvėjaus scenaristams, tikėdamasis, kad kas nors susidomės ir norės juos nupirkti. Tuo metu jis jau pasirašinėjo Woody Alleno vardu. Po kelių metų jo pastangas apvainikavo sėkmė – jaunojo komiko rašinėliai taip sužavėjo vieną iš Brodvėjaus scenaristų Abe Burrowsą, kad jis išreklamavo W. Alleną daugybei savo kolegų. To pasekmė – vos devyniolikmetis W. Allenas buvo pakviestas į NBC rašytojų lavinimo programą, o netrukus jam buvo pasiūlytas darbas „NBC komedijos valandoje“ (angl. „NBC Comedy Hour“) Los Andžele. Ilgainiui jis pradėjo rašyti įvairiems televizijos šou, viename ir pats epizodiškai pasirodydavo. Paties W. Alleno skaičiavimais vien per 1962 m. įvairiems komikams jis parašė daugiau kaip 20 000 juokelių. Ilgainiui W. Allenas pagarsėjo kaip talentingas rašytojas, pelnęs genijaus (ar, anot kiek ironiškesnių vertintojų – „pusiau genijaus“) reputaciją. Kartais jis rašydavo po 15 valandų per parą, o sukurti galėjo bet ką, ko tik reikėjo. Tuo metu W. Allenas pradėjo rašyti trumpus apsakymus ir komiksus įvairiems laikraščiams. Vėliau jo smulkioji proza (apsakymai, novelės, pjesės) išleisti keturių tomų knyga.

Komikas

Septintajame dešimtmetyje greta rašymo W. Allenas pats žengė ant scenos ir pradėjo estradinės komedijos (angl. stand-up comedy) pasirodymus šalia kitų iškilių to meto amerikiečių komikų. Nors W. Allenas šioje srityje nebuvo pirmasis, šio meno istorijos tyrinėtojai tikina, kad būtent W. Alleno įtaka estradinei komedijai buvo didesnė nei bet kieno kito. Jo profesionalus debiutas įvyko 1960 m. Manheteno naktiniame klube „Blue Angel“. Tiesa, dėl itin savito humoro jo pirmuosius pasirodymus publika ne visada sutikdavo šiltai. Priešingai nei kiti to meto komikai, W. Allenas bendraudavo mandagiai, ant scenos lipdavo apsirengęs įprastais kasdieniais drabužiais, vaidindavo natūraliai – t. y. nesistengdavo sukurti sceninio personažo. Ir, kas gal kiek nustebins – improvizuodavo labai nedaug – praktiškai visi jo anekdotai būdavo iš anksto apgalvoti, daugumą jų skolindavosi iš tikro gyvenimo. Per savo pasirodymus dažniausiai vengdavo aktualių socialinių ar politinių temų – priešingai nei jo kolegos, W. Allenas niekada nekalbėjo pilietinių teisių, moterų teisių, Šaltojo karo ar Vietnamo karo temomis. Lygiai taip pat niekada nelaidė žydiškų juokelių. Tačiau nevengė pasišaipyti iš intelektualų. „The New York Times“ W. Alleno scenoje demonstruojamą kuklumą įvardijo kaip „čaplinišką“ ir „atgaivinantį“. Būtent per šiuos pasirodymus gimė W. Alleno Niujorko neurotikas – nerimastingas, nervingas intelektualus tipas, vėliau sėkmingai persikraustęs į gausybę jo filmų. Jo naktinių klubų pasirodymai audio formatu įrašyti į tris albumus.

W. Allenas buvo kviečiamas į įvairius televizijos šou, o nuo 1965 m. Didžiojoje Britanijoje jau pats vedė pokalbių laidą.

Woody Allen_4
Woody Allenas 1965 m. verjetė „Woody Alleno šou“

Scenaristas

Ankstesni pripažinimo sulaukę užsiėmimai įrodė, kad plunksna (ar, jei tiksliau – rašomoji mašinėlė) W. Allenui paklūsta lengvai. 1966 m. jis parašė pjesę „Negerkit vandens“ (angl. „Don’t Drink the Water“), pagal kurią Brodvėjuje buvo pastatytas spektaklis. Po trejų metų režisierius Howardas Morrisas perkėlė šią pjesę į kino ekraną – tiesa, pats W. Allenas šia ekranizacija nebuvo itin patenkintas ir 1994 m. sukūrė savo versiją.

Antroji W. Alleno pjesė, 1969 m. pastatyta Brodvėjaus scenoj buvo „Pagrok dar kartą, Semai“ (angl. „Play it Again, Sam“). Spektaklis, kuriame vaidino ir pats W. Allenas, buvo parodytas 453 kartus. 1972 m. W. Allenas perkėlė šį kūrinį į kino ekraną. Šis spektaklis svarbus dar ir tuo, kad per jį W. Allenas susipažino su Diane Keaton, vėliau kuriam laikui tapusia jo kūrybos ir gyvenimo mūza bei vaidinusia ne viename W. Alleno filme.

Iš viso Brodvėjuje nuo 1960 iki 2014 m. pastatyta dvylika spektaklių pagal W. Alleno rašytas pjeses. Šiuose kūriniuose lengvai atpažįstamos W. Alleno autobiografinės detalės.

Režisierius: ankstyvosios komedijos

Turbūt nieko keisto, kad iki tol užsirekomendavęs kaip talentingas rašytojas ir scenaristas W. Allenas ir į kino pasaulį įžengė būtent pro šias duris. 1965 m. W. Allenas parašė scenarijų Charles‘o K. Feldmano filmui „Kas naujo, katyte?“ (angl. „What’s New, Pussycat?“). Kadangi pats W. Allenas liko nepatenkintas filmu, nuo tada jis nusprendė niekam kitam savo scenarijų nebepatikėti.

Tiesa, režisūrinis W. Alleno debiutas buvo daugiau nei originalus – viena amerikiečių kino platinimo kompanija japonų šnipų tematikos filmą „Tarptautinė slaptoji policija: raktų raktas“ (jap. „Kokusai himitsu keisatsu: Kagi no kagi“, 1965 m.) ruošė rodyti JAV rinkai – filmas buvo rengiamas dubliuoti angliškai. Tačiau per išankstines peržiūras žiūrovai taip juokėsi, kad prodiuseriui kilo mintis sukurti visam filmui visiškai nesusijusį įgarsinimą –  ši idėja buvo pasiūlyta W. Allenui. Taip gimė pirmasis W. Alleno filmas – „Kas naujo, gražuole?“ (angl. „What’s Up, Tiger Lily?“, 1966 m.). Kino istorijoje tai buvo pirmasis filmas sukurtas pagal tokią koncepciją – W. Allenas permontavo japonišką originalą, sukeisdamas scenų eiliškumą bei dubliavo visiškai su originalia istorija nesusijusiais absurdiškais dialogais.

Po trejų metų W. Allenas pristatė savo pirmąjį „tikrą“ filmą – komediją „Imk pinigus ir bėk“ (angl. „Take the Money and Run“, 1969 m.), sulaukusią palankių atsiliepimų. Po jos pasirodė „Bananai“ (angl. „Bananas“, 1971 m.), „Viskas, ką norėjote sužinoti apie seksą (bet nedrįsote paklausti)“ (angl. „Everything You Allways Wanted to Ask About Sex* (*But Were Afraid to Ask)“, 1972 m.), „Miegalius“ (angl. „Sleeper“, 1973 m.) bei „Meilė ir mirtis“ (angl. „Love and Death“, 1975 m.). W. Allenas režisavo, rašė scenarijus ir pats vaidino savo filmuose bei pasirodydavo kitų režisierių juostose.

Woody Allen _5
Woody Allenas reklamuoja savo filmą „Bananai“

Režisierius: aukso amžius

W. Alleno režisūrinė karjera trunka jau daugiau kaip pusę amžiaus, o žinant, kokiu tempu jis kuria filmus, įspūdingas filmografijos sąrašas neturėtų smarkiai stebinti. Teoriškai jo kūryba skirstoma į tam tikrus etapus: ankstyvąsias komedijas (nuo 1966 m. „Kas naujo, gražuole?“ iki 1975 m. „Meilė ir mirtis“), aukso amžius, pradedant 1977 m. „Ane Hol“ (angl. „Annie Hall“) ir baigiant 1987 m. „Radijo dienomis“ (angl. „Radio Days“) bei vėlyvuoju periodu (kurį dar galima skaldyti į potemes, kaip antai europietiškas laikotarpis). Skirstymas, žinoma, labiau sąlyginis, o ne griežtas, ir kiekvieno laikotarpio ribos gali būti subjektyviai perstumdomos, tačiau vis tik dauguma sutinka su tuo, kad po pirmųjų šešių filmų W. Allenas įžengė į kokybiškai kitokį kūrybos lygmenį – 1977 m. pasirodė jo populiariausias filmas „Anė Hol“, be kurio šiam laikotarpiui taip pat priklauso kiti du kritikų geriausiais laikomų W. Alleno darbų – „Mahetenas“ (angl. „Manhatten“ 1979 m.) ir „Purpurinė Kairo rožė“ (angl. „The Purple Rose of Cairo“, 1985 m.).

Nors pats W. Allenas „Anės Hol“ nelaiko savo geriausiu filmu, ši juosta sužavėjo tiek kritikus, tiek žiūrovus, tiek kino meno ir mokslo ekspertus. Filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais – tarp kurių ir pripažinimas geriausiu metų filmu. Iš pirmo žvilgsnio „Anė Hol“ galėtų būti palaikyta eiline W. Alleno romantine komedija, tačiau W. Allenas į poros santykius pažvelgė per psichoanalizės prizmę, kas vėlgi buvo nauja kine. „Anė Hol“ tapo laikmečio ikona, o pagrindinės veikėjos – Anės Hol, kurią vaidino D. Keaton – aprangos stilius tuo metu buvo paskutinis mados klyksmas.

Juodai baltas „Mahetenas“ tapo W. Alleno ode jo taip numylėtam Niujorkui, o 1986 m. pasirodžiusi „Purpurinė Kairo rožė“, trinanti ribas tarp kino ir realybės, patenka į visų laikų geriausių filmų sąrašus. Beje, tai vienintelis filmas, dėl kurio sutampa tiek kino kritikų ir žiūrovų, tiek paties W. Alleno nuomonė – jei pirmieji šalia šios juostos geriausiais jo darbais įvardija „Anę Hol“ ir „Maheteną“, pats W. Allenas į savo geriausių filmų trejetuką kartu su „Purpurine Kairo rože“ įtraukia „Prisiminimus apie žvaigždžių dulkes“ (angl. „Stardust Memories“, 1980 m.) bei vėlyvojo laikotarpio trilerį „Lemiamas taškas“ (angl. „Match Point“, 2005 m.).

Šio laikotarpio W. Alleno kūrybai, lyginant su ankstesniuoju, būdingas tam tikras tamsumas, melancholiškumas, personažų susidūrimas su žiauria realybe. Be to, čia atsiskleidžia Europos sineastų – ypač Federico Fellini ir Ingmaro Bergmano – įtaka W. Alleno kūribai. be jau minėtų populiariausių W. Alleno filmų į šį laikotarpį patenka bergmaniškos juostos „Interjerai“ (angl. „Interiors“, 1978 m.) ir „Vasarvidžio nakties sekso komedija“ (angl. „A Midsummer Night’s Sex Comedy“, 1982 m.), tragikomedija „Zeligas“ (angl. „Zelig“, 1983 m.), komedija „Brodvėjaus Denis Rouzas“ (angl. „Brodway Danny Rose“, 1984 m.) bei komiška drama „Hana ir jos seserys“ (angl. „Hannah and her Sisters“, 1986 m.).

annie_hall_2
Kadras iš W. Alleno filmo „Anė Hol“

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles