Straipsnis

Oskarai ir rasizmas – Hattie McDaniel istorija

Viktė Džiaugytė. 2016 01 26

Oskarai ir rasizmas – Hattie McDaniel istorija

Holivude po režisieriaus Spike‘o Lee ir aktorės Jados Pinkett Smith pareiškimų kuo toliau, tuo smarkiau įsibanguoja polemika apie „per daug baltus Oskarus“ ir rasizmą nominantų atžvilgiu. Kaip ten bebūtų, fakto, kad šiemet visi 20 aktorių, pretenduojančių į apdovanojimus, yra baltaodžiai, paneigti neįmanoma. S. Lee nuomone to, kad tarp pagrindinių kategorijų nominantų nėra nė vieno afroamerikiečio, toleruoti negalima.

Negalima nesutikti ir su tuo, kad Willas Smithas už vaidmenį biografinėje dramoje „Galvos sutrenkimas“ (angl. „Concussion“), Idris Elba už savo pasirodymą dramoje „Nežinomos šalies žvėrys“ (angl. „Beasts of No Nation“) ar Samuelis L. Jacksonas už pasitaškymą kraujais naujausiame Quentino Tarantino vesterne „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. „The Hateful Eight“) nebuvo verti atsidurti nominuotųjų sąraše. Kalbant apie geriausio režisieriaus kategoriją nepastebėti liko Ryanas Coogleris, režisavęs naują „Rokio“ (angl. „Rocky“) serijos šalutinį projektą „Krydas; gimęs kovoti“ (angl. „Creed“) ir F. Gary Gray, sukūręs biografinę dramą „Tiesiai iš Komptono“ (angl. „Straight Outta Compton“).

Taigi, S. Lee, J. Pinkett Smith, W. Smitho ir dar keleto žinomų kino pasaulio atstovų šiemet ant raudonojo Oskarų ceremonijos kilimo neišvysime. Būsimieji apdovanojimai jau dabar apaugo tokia polemika, kokia nebuvo kilusi per visą jų teikimo istoriją. Tuo pačiu tai leidžia prisiminti aktorės Hattie McDaniels – pirmosios juodaodės, pelniusios Oskarą, istoriją.

1940 m. vasario 29 d., Los Andželo viešbutyje „Ambassador“ vyksta didelis sujudimas. 12-osios Oskarų teikimo ceremonijos svečiai netgi priversti persikelti į viešbučio restoraną. Šių apdovanojimų išankstine favorite pelnytai buvo laikoma dabar jau klasikine tapusi romantinė drama „Vėjo nublokšti“ (angl. „Gone with Wind“) – Margaretos Mitchell romano ekranizacija. Taip pat pagrįstai buvo tikimasi, kad juodaodė aktorė Hattie McDaniel už šiame filme atliktą Mamos – Skarletės O‘Haros angelo sargo – vaidmenį atsiims Oskarą geriausios antraplanės aktorės kategorijoje. Šis laimėjimas tapo istoriniu.

Tačiau tuo metu vis dar segregacinėje JAV baltųjų bendruomenė buvo atskirta nuo juodųjų bendruomenės. Tik 1959 m. Kalifornijos valstijoje segregacija buvo paskelbta prieštaraujančia konstitucijai. Tačiau to dar reikėjo palaukti geras dvi dešimtis metų. Tad per 1940-ųjų metų Oskarų teikimo ceremoniją viešbučio, kuriame vyko iškilmės, personalas griežtai laikėsi formalumų – juodaodžiai į viešbutį neįleidžiami. Filmo prodiuseriui Davidui O. Selznikui netgi teko kai kam paskambinti, kad šventė nebūtų sugadinta. Vis tik reikėjo labai subtiliai ir sumaniai išlaviruoti šioje situacijoje, siekiant išvengti panašaus incidento, kuris kilo per filmo išankstinę premjerą 1939 m. gruodžio 15 d. Atlantoje, griežtai segregacinėje Džordžijos valstijoje. Tą vakarą H. McDaniel teko išgyventi pažeminimą, kadangi jai buvo neleista kartu su kitais stebėti filmo. Draugiškus santykius su H. McDaniel palaikęs Clarkas Gable‘as netgi pagrasino boikotuoti renginį, tačiau aktorė įkalbėjo jį to nedaryti.

Taigi Oskarų teikimo ceremoniją organizavęs viešbutis vis tik pakluso D. O. Selzniko prašymui ir sutiko įleisti aktorę – tačiau sus sąlyga, kad ji nesėdės prie vieno stalo kartu su kitais „Vėjo nublokšti“ filmo kūrybinės grupės nariais. Ji buvo pasodinta kuo toliau, atskirai nuo kitų, kartu su ją atlydėjusiu agentu Williamu Meiklejohnu. Kai atėjo jos eilė atsiimti prizą, emocinė atmosfera salėje buvo įkaitusi iki aukščiausio taško. H. McDaniel, jauniausia iš trylikos vaikų vergais gimusių tėvų šeimoje, užaugusi didžiausiame skurde Kanzase, atsiimdama apdovanojimą ištarė šiuos skaudžius ir taiklius žodžius:

„Tai viena laimingiausių mano gyvenimo akimirkų ir aš noriu padėkoti kiekvienam iš jūsų, ne tik už tai, kad skyrėte man šį apdovanojimą, bet ir už jūsų dosnumą. Šis įvertinimas verčia mane būti labai labai nuolankia ir man tai visada bus tarsi žvaigždė, rodanti kelią visiems mano darbams, kurių aš besiimčiau ateityje. Nuoširdžiai tikiuosi, kad visada išliksiu kaip geras pavyzdys tiek savo rasės atstovams, tiek visai kino industrijai. Mano širdyje netelpa tai, ką aš norėčiau išsakyti, nupasakodama, kaip aš jaučiuosi, ir aš tegaliu jums padėkoti ir pasakyti: „Telaimina jus dievas“.“

Šioje kalboje nebuvo nė lašo noro atsikeršyti už patirtą pažeminimą – H. McDaniel išlaikė pagarbos vertą orumą. Tačiau žvelgiant į šios aktorės gyvenimą galima pasakyti, kad ji pasiekė labai daug. Būdama jauna ji užsidirbo pragyvenimui dainuodama grupėje kartu su savo broliais ir seserimis varjetė „Ministrel Show“, kuri garsėjo rasistiniais vodeviliais, per kuriuos baltaodžiai publikos pramogai veidus išsitepdavo juodai (liūdnai pagarsėję „blackfaces“). Nuo 1920 m. H. McDaniel dirbo radijo dainininke ir 1926-1929 m. įrašė keletą pasisekimo sulaukusių dainų.

Kaip ir milijonams kitų amerikiečių, H. McDaniel teko patirti liūdnas Didžiosios depresijos pasekmes – ji dirbo viešbučių kambarine, padavėja naktiniame klube, kur jai buvo leidžiama dainuoti – iš pradžių tik kartais, paskui reguliariai. 1931 m. ji išvyko pas savo brolius ir seseris į Los Andželą, tikėdamasi rasti laimę pramogų industrijoje, tačiau čia įsitvirtinti nepavyko. Todėl ji dirbo virėja ir padavėja. Vienas iš jos brolių, Samas McDanielas, kuris tuo metu dirbo radijuje, sugebėjo jai išrūpinti vietą „Hi Hat Hattie“ šou, kuriame ji atliko komišką kambarinės vaidmenį. Laida sulaukė didelio pasisekimo, tačiau atlyginimas buvo toks mažas, kad H. McDaniel vis tiek papildomai turėjo dirbti padavėja.

Nors kine debiutavo 1932 m., jai teko palaukti dar dvejus metus – iki 1934 m. – kol jos pavardė pagaliau atsidūrė filmo titruose. Savo pirmą tikrą vaidmenį ji atliko Johno Fordo filme „Teisėjas kunigas“ (angl. „Judge Priest“). Tačiau dažniausiai pagal vyraujantį rasistinį stereotipą jai tekdavo vaidinti linksmas tarnaites.

Netgi 1940 m. laimėtas Oskaras už jos vaidmenį filme „Vėjo nublokšti“, deja, nepakeitė H. McDaniel gyvenimo. Holivudas jai siūlydavo iš esmės tokius pačius – tarnaitės – vaidmenis. Faktai kalba patys už save – iš 95 filmų, kurie sudaro jos filmografiją, 74 kartus H. McDaniel vaidino tarnaitę. Tuo pačiu NAACP (angl. National Association for the Advancement of Colored People) – galinga ir įtakinga organizacija, ginanti pilietines afroamerikiečių ir kitų mažumų teises JAV, ją kaltino tuo, kad savo vaidmenimis ji tik dar labiau įtvirtino įsišaknijusius rasistinius stereotipus. Į tai H. McDaniel atsakė: „Jau geriau vaidinsiu tarnaitę, nei būsiu tarnaitė“. Tačiau tolesnė jos karjera užstrigo. „Tarsi būčiau padariusi ką nors blogo“, liūdnai komentavo aktorė 1944 m.

Galiausiai, kaip savotišką likimo ironiją galima laikyti faktą, kad savo sėkmės valandos ji vėl sulaukė radijuje – ten, kur ir pradėjo savo karjerą. Ji netgi tapo pirmąja afroamerikiete moterimi, kuri dirbdama radijuje gaudavo 1000 JAV dolerių per savaitę. 1952 m. spalio 26 d. sulaukusi 57 metų ji mirė nuo krūties vėžio.

Savo paskutine valia H. McDaniel norėjo būti palaidota Holivudo kapinėse, dabar žinomose kaip „Hollywood Forever“. Segregacijos diktuojamas pažeminimas persekiojo ją net ir po mirties – kapinėse pramogų pasaulio atstovų amžinojo poilsio vieta buvo skirta tik baltiesiems. H. McDaniel galiausiai buvo palaidota „Angelus Rosedale“ kapinėse – pirmosiose Los Andželo kapinėse, kuriose buvo laidojami visų rasių ir kilmės žmonių palaikai.

1999 m., po jos mirties praėjus 47 metams, H. McDaniel skirta marmurinė memorialinė plokštė pagaliau buvo atidengta „Hollywood Forever“ kapinėse. Dar po vienuolikos metų, aktorė Mo‘nique, pelniusi Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Meilutė“ (angl. „Precious“), atsiimdama savąjį apdovanojimą padėkos kalboje prisiminė H. McDaniel: „Dėkoju Hattie McDaniel už tai, ką jai teko iškęsti dėl to, kad man netektų patirti to paties“.