Superherojai sudaro labai didelę populiariosios kultūros dalį. Didžiojoje pasaulio dalyje, ypač JAV, nuo praėjusio amžiaus vidurio jau kelios kartos skaito komiksus apie tuos pačius veikėjus ir jie niekada nenusibosta. Tai man yra viena nuostabiausių kultūros istorijų, kadangi dėmesys jai niekuomet nekrenta ir sėkmė bet kam, kas yra susiję su superherojais, yra praktiškai garantuota. Tai jau seniai išsiaiškino filmų kūrėjai, kurie, sukūrę juostą, kurios centre yra Supermenas ar Betmenas, užkala milijardus pinigų.

Tai jau ilgokai žino ir televizijoje dirbantys žmonės, tačiau rimtesnio lygio serialai su komiksų veikėjais pasirodė palyginus neseniai. Prieš porą metų pasibaigęs ir 10 sezonų trukęs projektas su jaunuoju Klarku Kentu-Supermenu, pavadinimu „Smallville“, buvo gan rimta šio žanro pradžia. Paskutiniajame sezone tas pats CW kanalas pristatė dar vieną superherojų serialą – „Arrow“.

Nenustebčiau, kad apie Žaliąją strėlę girdėję nesate (bent jau mano komiksų veikėjų žinios ir apsiriboja filmais), kadangi šis veikėjas nėra plačiai žinomas. Tai dar vienas „DC Comics“ (didžiausių „Marvel“ priešų, savo pusėje turinčių Geležinį žmogų, Halką, Torą, Kapitoną Ameriką ir kitus) produktas, ryškiai nublankstantis prieš tokius kolegas kaip Betmenas ar Supermenas. Ir sprendimas apie jį kurti serialą yra geras – veikėją pažįsta ne tokia plati auditorija, todėl, priešingai nei su prieš tai paminėtomis superžvaigždėmis, laisvės įvairiems pakeitimams veikėjų prasme yra nemažai, tačiau šioje vietoje nebuvo padaryta stebuklų.

Pati istorija sukasi apie Oliverį Kviną, penkis metus praleidusį (ne)gyvenamoje saloje, ten visiškai pakeitusį savo gyvenimą ir, kai jis buvo išgelbėtas, nusprendusį padėti kitiems žmonėms. Prieš atsiduriant saloje, Oliveris buvo išpuikęs milijardierių vaikas, bet po tėvo mirties jis nusprendė atkeršyti visiems tėvo skriaudėjams. Pastarasis buvo palikęs knygelę su visų savo priešų vardais ir pagrindine serialo mintimi tapo Oliverio persirengimas drabužiu su gobtuvu ir keršijimas žmonėms, esantiems sąraše.

Kaip ir įprasta visuomeniniuose kanaluose, o ypač tokio žanro serialuose, dramine prasme tikėtis daug neverta. Veikėjai čia yra labai nuspėjami, jie turi gana aiškiai nubrėžtas ribas ir per daug nustebinti nesugeba. Nors, tenka pripažinti, serialo scenaristai stengiasi.

Pats Oliveris yra labiausiai stereotipiškas veikėjas – aktorius yra parinktas grynai dėl išvaizdos (todėl moterys serialą gali įsijungti), kadangi labai daug laiko yra praleidžiama rodant įvairias jo treniruotes ir panašius superherojų dalykus (ką jis, be abejo, daro nuogu kūnu). Oliverio užduotis yra gana aiški. Serija prasideda su kokiu nors nusikaltimu, galiausiai paaiškėja, kad jį atliko kažkas iš paslaptingojo sąrašo ir Oliveris, ginkluotas vien strėlėmis ir lanku, blogiuką sugauna. Klišių iš šio veikėjo pusės, kaip ir galima tikėtis, irgi yra ypatingai daug – kalba jis dirbtinai prislopintu balsu, visada giriasi apie tai, kaip vos išgyveno saloje ir pastoviai apsimeta gerai nusiteikusiu, nors yra sugniuždytas (bet tas taip ir nėra nagrinėjama rimčiau). Aktorius pliusų irgi neprideda – viską jis vaidina taip pat, o veiksmo scenos jam sekasi žymiai geriau; jei tik reikia kalbėti, Stephenas Amellas stovi kaip įbestas.

Oliverio šeima yra kiek įdomesnė. Jo motina yra tiesiog įdomi veikėja – žuvus vyrui ji susidraugavo su nelabai gėrį mėgstančiais asmenimis (kurie anksčiau buvo geriausiais jos vyro draugais) ir nuo to galiausiai kenčia ir ji pati, ir šeima. Moira yra susituokusi su Volteriu, kuris šiaip yra priskiriamas prie gerųjų veikėjų ir gerai, kad nėra be reikalo žaidžiama su patėvio ar naujojo vyro dramomis – šeima yra gan darni. Su Volteriu yra susijusi viena keistesnių siužeto linijų, kuri kuriam laikui buvo numesta į šalį, bet grįžusi tapo tarsi sezono ašimi.

Oliverio sesuo Tija yra būtent tai, kas televizijoje netrunka įkyrėti – tariamai maištaujanti paauglė, apsimetanti labai protinga, bet galiausiai susivokianti, kad pridarė klaidų. Pirmojo sezono gale ji buvo gan grubiai kišama į priekį, bet ten niekaip neprigijo.

Dramine puse labiausiai yra žaidžiama meilės trikampyje, kurį sudaro Oliveris ir jo draugai Lorel bei Tomis. Bet šiuo atveju „Arrow“ susimauna dažnai. Viską supainioti kūrėjai pasistengė – prieš dingimą Lorel buvo Oliverio mergina, tačiau šis ją išdavė su jos sese. Oliveriui dingus, Lorel susidraugavo su Tomiu, jam grįžus jie išsiskyrė, bet vėl pradėjo taikstytis, o Oliveriui vėl sukilo jausmai. Čia ne spoileris, čia kaip beprasmiškas meksikietiškų muilo operų siužetas, nupasakotas pirmojoje serijoje. Aišku, tuomet kyla įvairus pavydas, pykčiai tarp draugų, muštynės ir taip toliau. Tai yra turbūt vienintelis ne visiška kliše galėjęs tapti „Arrow“ bandymas bent kiek įsigilinti į veikėjus, bet šis būdas nelabai nusisekė.

Visgi įdomiausia siužeto linija yra susijusi su Oliverio slaptąja tapatybe. Žinoma, kaip tikras herojus jis ją slepia, tačiau kaip tikram herojui jam reikia ir pagalbininkų. Tokie atsiranda du. Diglas dirba Oliverio asmens sargybiniu ir išsiaiškina jo paslaptį, vėliau tapdamas tarsi jo mokiniu ir galiausiai – lygiaverčiu partneriu. Jų santykiai tikrai yra įdomesni nei Oliverio ir Tomio pykčiai, bet jie dažniausiai būna lengvo pobūdžio. Vėliau prie dueto prisijungia ir Felicity – linksmiausia serialo veikėja, atsakinga už visą techniką. Jos nesugebėjimas bendrauti su žmonėmis, greitas mąstymas ir dažnas nusišnekėjimas tikrai padeda jai tapti mėgstama veikėja.

Nors pirmojoje sezono pusėje Oliverio priešai dažnai keitėsi ir viskas labiau panašėjo į procedūrinį serialą, galiausiai nusistovėjo du kenkėjai. Pirmasis – Lorel tėvas, detektyvas Lensas, nemėgstantis nei slaptojo herojaus, nei paties Oliverio. Paslaptingu bandantis tapti vyras trukdo policijos darbui, tačiau džiugu, kad jo širdis herojaus atžvilgiu ilgainiui kiek suminkštėjo ir tai, kad jie galėjo veikti išvien, pridėjo serialui šiek tiek intrigos.

Antrasis piktadarys yra Tomio tėvas (man vien išgirdus tokį dalyką viskas atrodo kaip banalybė) Malkolmas, anksčiau buvęs geriausiu Oliverio tėvo draugu. Šis blogietis yra žymiai rimtesnis ir padarantis daugiau fizinės žalos, apie kurį galiausiai viskas ir sukasi. Būtent šie du veikėjai ir turi stipriausius serialo aktorius – Paulo Blackthorne’o, kurį atsiminiau iš „24 valandų“, vaidyba visada piktam veikėjui labai tinka, o Malkolmą įkūnijančio Johno Barrowmano išvaizda skirta tik neigiamiems personažams.

Visgi labiausiai įkyrėjęs šio serialo aspektas yra praeities rodymas saloje. Iš pradžių tai buvo vos kelios scenos per seriją, kuriose saloje įvykęs įvykis kokiu nors būdu siejasi su dabartimi. Su tuo susitaikyti buvo galima, nors rimtesnių rezultatų nebuvo. Tačiau vėliau viskas tapo tiesiog absurdiška. Buvo mesta vis daugiau siurprizų, kurie turėdavo nustebinti žiūrovą, bet bent jau man rimtesnės įtakos nepadarė. Saloje atsirado daugybė veikėjų, jie mirė ir vėl prisikėlė, atsirado visokios slaptos bazės ir įvairūs su jokia logika nieko bendra neturintys dalykai. Nors tai paaiškino, kaip Oliveris tapo antžmogiu, vėliau praeities scenos buvo tiesiog nereikalingos.

Visgi stipriausia „Arrow“ pusė yra istorija. Antrojoje sezono pusėje viskas persilaužė iš procedūrinio tipo į labiau įprastą, į priekį einantį serialą, ir tai tikrai padėjo. Veiksmo buvo nemažai, įtampos prasme buvo daug netikėtų ir gan neprastai sukaltų akimirkų, kurios ir pateisino pramoginį šio serialo tipą. Bet čia ir vėl yra problema – vis labiau į priekį einantys serialai nesugeba ilgai išlaikyti savo kokybės ir yra labai lengva paslysti link neįtikimų dalykų (o juk kalbam apie superherojus). Tokį aukštą lygį šioje sferoje yra išlaikę tik tokie serialai kaip „Breaking Bad“ ar „Dingę“, o „Arrow“ su jais lyginti net neverta, todėl daug nesitikėkite. Tai yra kelių sezonų reikalas, bet taip šiuolaikinėje televizijoje ir yra įprasta.

„Arrow“ yra grynai pramoginio žanro serialas ir galima pasidžiaugti, kad jis to neslepia. Čia yra viena kita draminė scena, bet ji yra labiau skirta paprastam pabandymui ir priminimui, kad čia dar yra įvairūs veikėjai. Serialas pastoviai orientuojasi į veiksmą ir judėjimą į priekį, kas jį padaro visai patenkinamu laiko praleidimo būdu. Žinoma, kiek tai įmanoma pagal visuomeninių kanalų lygį. Superherojų filmuose įprastų specialiųjų efektų čia nesitikėkit (arba tikėkitės labai žemo lygio), bet įsijungti galite vien dėl treniruočių salės, kurioje kiekvienoje serijoje atsiranda naujų žaislų, su kuriais pusnuogis žaidžia Oliveris.

6.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles