“Aristokratė“
Prancūzų kinematografijos grandas, režisierius Benoitas Jackquotas, sukūręs itin stiprias dramas kaip 1997 metų „Septintasis dangus“, 2000 metų įdomią markizo De Sado gyvenimo interpretaciją filme „Sadas“ ir 2006 metų melodramą „Neliečiamasis“, pristato naują žvilgsnį į vienos ekscentriškiausių aštuoniolikto amžiaus Prancūzijos monarchių Marijos Antuanetės asmeninio gyvenimo užkulisius iki pat jos akinamai švintančios žvaigždės užgesimo.
Aštuonioliktajam amžiui einant į pabaigą Prancūzijos soste yra įsitvirtinusi karalienė Marija Antuanetė, kuri savo lengvabūdišku, silpnu bei paviršutinišku charakteriu yra labai smerkiama visos šalies gyventojų. Visgi dvaro sienose visai kitokia atmosfera tvyravo ore, nes karalienė buvo labai dievinama visų, ji buvo tarsi žvaigždė, tarsi saulės spindulys kiekvienam iš dvariškių. Tokia pat didele simpatija iš jos pusės galėjo džiaugtis visi tarnai, o labiausiai monarchės dėmesį prikausčiusi buvo jauna Sidonija, kuriai Marija Antuanetė jautė kažką daugiau už paprastą simpatiją. Mergaitę bei karalienę pradėjo sieti aistra, nepažabotas ištvirkusios meilės noras, tačiau tai buvo akimirksniu prabėgusi monarchės užgaida. Netrukus Marijos Antuanetės širdį užkariavo Gabrielė de Polignak, su kuria ji jautėsi labai laiminga, o ištikima bei atsidavusi tarnaitė Sidonija liko tik iš šono stebėti, į ką virsta jos dievinamoji karalienė. Greitu metu Prancūzijoje įvyksta revoliucija Bastilijos šturmu, kurios padariniai nuverčia iš sosto karalienę, kurią taip dievino visas dvaras, bet neapykantos apimtų žmonių dėka bus užbaigta ilgametė Prancūzijos karalių viešpatavimo era ir tik vienintelė Sidonija liks ištikima savo karalienei.
Režisierius visiškai nenorėjo parodyti istorinės to laikotarpio, kai Prancūziją valdė Marija Antuanetė, pusės, o susikoncentravo vien tik ties jos portretu, ypač asmeniniu jos psichologiniu portretu, kas tiesiog džiugina, nes tokia istorinė ikona kaip Marija Antuanetė privalo būti pristatyta deramai, o ne bėgiojant iš vieno kampo į kita rodant tik įvairiausius epizodus iš jos gyvenimo, kas buvo su 2011 metų „Geležine Ledi“. Labiausiai intriguojančiai pasiektas aistros proveržis iš monarchės pusės, jos nepažabota meilė moteriškai lyčiai, homoseksualumo prasmė jos asmeniniam gyvenimui, jos dievinamas moteriškas nepriekaištingas grožis, estetika. Tokia jos gyvenimo interpretacija labai primena kitą ne mažiau ištvirkusią istorinę personą kaip Rusijos Imperijos carienė Katerina II, puikus istorinio laikotarpio žmonių pasaulėžiūros į aistrą palyginimas, šiek tiek kitoks nei tai būdinga įprastam eiliniam žmogui, tačiau iš didelių turtų, iš nevilties patirti kažką naujo yra pasiekiamas toks būvis, kurį matome abiejų šių monarchių pavaizduotu portretu. Dvaras ir jo užkulisiai taipogi ganėtinai tiksliai parodo to išpuikusio karalienės gyvenimo prabangą, o staigus Marijos nuosmukis gyvenimo gale paverčia puikią mintį apie aukštą kilimą bei stiprų nuopuolį gyvenimiškos filosofijos dalimi. Kitų asmenų smerkimas, jog esi kitoks, jog neatstovauji bendrai sukurtam žmonių bendruomenės maketui bei stereotipams, paverčia tiek aną epochą, tiek šių dienų pasaulėžiūrą į ribotų bei užsidariusių savyje pilkų zombių armiją, netūrinčių jokio pasirinkimo, tik smerkti aplinkinius už jų individualumą.
Labiausiai filmo metu iš foninės kompozicijos į akis krenta spalvingos ir prabangios juostos dekoracijos. Puikus Luvro paveikslas, didingas bei estetiškai žavus karališko sosto architektūros šedevras. Kitas svarbus aspektas yra, žinoma, išradingi kostiumai, kurie savo prabanga taipogi atskleidžia aristokratišką bei didingą dvaro atmosferą, o kartu sudaro palyginimą tarp žmonių luomų, nuo darbininkų iki aristokratų, parodoma tikroji purvina ano laikotarpio situacija. Neblogas garso takelis, žavūs klasikiniai kuriniai lydį filmą nuo pat pradžios iki nelabai šviesios kulminacijos.
Charizmatiškos karalienės vaidmenį įkūnijo ne mažiau charizmatiškoji vokietė, aktorė Diane Kruger. Kiekvienoje scenoje ji spindėjo lyg būtų tikroji Prancūzijos sostą užėmusi aristokratė. Vienas įspūdingiausių jos karjeroje įsikūnijimų, už kurį aktorė turi būti dėkinga puikiam režisieriui. Kitą svarbų juostos vaidmenį atliko vis labiau populiarėjanti prancūzė Lea Seydoux. Vien tik akių išraiška jauna moteris sugebėjo perduoti visas savo emocijas, jomis ji išlieja pyktį, meilę, nuoskaudą bei nusivylimą, tai išties padaro ją viena svarbiausių jaunos Europos kino aktorių kartos viltimi. Netipišką meilės trikampį uždaro Virginie Ledoyen, suvaidinusi Gabrielę. Moteris labai gracingai pateikia save, o kiekvienas kadras su ja vis labiau įžiebia aistrą širdyje žiūrint į ekrane vykstantį jos pasirodymą. Labiausiai filme nustebina tas, jog buvo galima pasigesti režisieriaus numylėtinės mūzos, aktorės Isild Le Besco, su kuria jis bendradarbiauja beveik visuose savo darbuose.
„Sudie, mano karaliene“ – tai žavinga bei prabanga trykštanti kostiumuota drama apie vienos ekscentriškiausių apšvietos epochos ikonų ir jos aistros pilną gyvenimo pabaigą. Režisieriaus interpretacijos dėka yra parodomi kontraversiški, pilni homoseksualumo ir legendomis apipinti karalienės Marijos Antuanetės asmeninio gyvenimo užkulisiai, kurie taip yra priartinti prie vienos didžiausių šiuolaikinės žmonių visuomenės problemų, kai tolerancijos nebuvimas bei smerkimas dėl to, jog esi kitoks, priveda prie visuomenės degradacijos lygio.
