„Sumažintų žmonių“ veiksmas vyksta pasaulyje, kuriame žmonės gali save nesugrįžtamai sumažinti iki keliolikos centimetrų aukščio. Tokia technologija buvo išrasta dėl besikeičiančio Žemės klimato ir per didelio žmonių skaičiaus, tačiau ilgainiui pradėta naudoti ir kaip būdas sumažintame pasaulyje už tuos pačius pinigus visko turėti žymiai daugiau. Visa tai yra pristatoma filmo pradžioje su tradiciniu Alexanderio Payne‘o tonu – satyra ir juokimusi iš galingųjų – vien tam, kad jis tuoj pat pamirštų visas savo platesnes idėjas ir sukurtų chaotiškiausią filmą karjeroje, ir vieną keisčiausių pastarųjų metų istorijų.

Pagrindinis veikėjas Polas (akt. Matt Damon) yra tradicinis A. Payne‘o herojus – vidutinio amžiaus vyras, kuris pats nėra aktyvus ir filme nieko nedaro, viskas jam tiesiog įvyksta ir jis į viską reaguoja, ir paskui istorijos eigoje jam ateina stebuklingas nušvitimas apie gyvenimą. Tik priešingai nei kituose A. Payne‘o filmuose, čia net pagrindinį herojų supantys veikėjai yra nuobodūs ir sukurti gana atmestinai. Save dėl finansinių sumetimų nusprendžiantis susimažinti Polas, kurį prieš pat operaciją palieka jo žmona (akt. Kristen Wigg), yra agresyviai neįdomus, porą kartų užsidegantis noru padėti žmonijai ar nuskriaustiesiems, bet galiausiai pasitraukiantis į užribį ir leidžiantis jį vedžioti kitiems. Neaktyvūs pagrindiniai veikėjai dažnai tampa pagrindine blogų filmų problema, o apsimiegojęs M. Damonas čia prie to prisideda dar labiau. Gal ir galima būtų išvedžioti, kad tai yra filmas apie savo gyvenimo nenorintį kontroliuoti žmogų, nors siužetas yra pernelyg chaotiškas, kad būtų galima atrasti jį vienijančią idėją.

Nepadeda net ir minėtosios platesnės filmo temos, kurių pateikimas yra tiesiog keistas. Filmas turbūt lengviausiai gali būti įvardintas kaip neįprastai pasakojantis apie ekologinę katastrofą ir žmonių bandymą jos išvengti, tačiau „Sumažinti žmonės“ tą temą galiausiai ignoruoja ar į ją nesigilina. A. Payne‘as ne kartą leidžia suprasti savo mintis apie žmoniją, apie nesibaigiantį vartojimą ir gamtos griovimą. Ypač filmo pradžioje jis iš to net sugeba visai sėkmingai pasijuokti, kas leidžia „Sumažintus žmones“ pavadinti komedija. Tiesiog galiausiai visa tai nueina perniek ir tik atsitiktiniai veikėjai kartais pamini planetos išsaugojimą ar neišvengiamą katastrofą, paskui filmas pasigroži Norvegijos kraštovaizdžiu ir ekologinės žinutės tuo ir baigiasi. Iš A. Payne‘o būtų galima tikėtis bent jau saldžių monologų apie planetos būvį, bet net jų čia nėra. Filmus, prie kurių dirba šimtai žmonių, apkaltinti tinginyste yra sunku, nors čia viskas atsiduoda būtent tuo. „Sumažinti žmonės“ turi daug idėjų ir beveik visas jas numeta į šalį.

Vienintelis dalykas, už kurio filmas kabinasi pusiau sėkmingai, yra ekonominės temos. „Sumažinti žmonės“ protingiausiai atrodo tada, kai parodo, kad ant kapitalizmo pastatytas verslas, viliojantis žmones gyvenimo lengvumu ir prabanga, galiausiai ir liks verslu, nepaisant to, kokio dydžio bus juo besinaudojantys žmonės. Tame sumažintame pasaulyje vis tiek egzistuoja atskirtis, pinigų neturintys skursta ir toliau, o jų turintys niekad nematys vargo.

Kažkiek įdomesnė yra ir politinių pabėgėlių tema, užimanti didžiausią filmo dalį, kuomet Polas susidraugauja su Ngoc Lan Tran (akt. Hong Chau) ir nesėkmingai stengiasi padėti jai tvarkytis savo gyvenimą. Hong Chau pasirodymas, besimėtantis tarp stereotipiško akcento ir visai originalios istorijos, yra turbūt įdomiausia filmo dalis, kas nėra aukšta kartelė, bet žiūrėti į ją yra tiesiog įdomu (beje, akcentų šiame filme yra daug; vienas keistesniųjų yra Chistopho Waltzo, kurio natūralusis akcentas jau yra pakankamai įdomus, bet jis čia visiškai nepersistengia vaidindamas neapibrėžtą rytų europietį).

Pasakyti, kad „Sumažinti žmonės“ yra įdomi ir iššvaistyta idėja, būtų sunku. A. Payne‘as nelabai įrodinėja, kad sumanymas galbūt turi potencialo, ir paprasčiausiai sukuria filmą apie sumažintus žmones, kurie galiausiai vis tiek atrodo ir elgiasi kaip nesumažinti žmonės. Tai, kad sumažintame pasaulyje žmonių savybės išlieka tokios pačios, nėra kažkuo įdomi ar unikali išvada, ir juo labiau švaistanti mokslinę fantastiką kaip atskirą žanrą; lygiai tų pačių ir dar įdomesnių išvadų prieina visos istorijos, kuriose žmonės gauna kalną pinigų ir laimingesni tampa ne nuo jų, o tik atradę didesnį tikslą. Tikėtina, kad įpusėjęs šitą ilgą ir suplaktą filmą A. Payne‘as tai suprato ir tiesiog nebesistengė visko perkurti iš pagrindų, nors „Sumažintiems žmonėms“ būtent to ir reikėjo.

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles