Štai ir įvyko dviejų reiškinių sąjunga – režisieriaus, Luca Guadagnino, dar nesenai virpinusio romantikos bangoms silpnesnes širdis filmu apie meilę, ir senai Dario Argento sukurtos siaubo istorijos, pagal kurią jau buvo 1977-aisiais sukurtas filmas „Suspirija“. Ir turim subtiliai jausmingų jausmų naviguotoją Luką, nusprendusį sukurti ir savąją siaubo versiją, taip pat pavadinimu „Suspirija“.
Jeigu nors viena ausimi negirdėjote minimo filmo „Vadink mane savo vardu“, šiųmetėse Oskarų lenktynėse laimėjusio statulėlę už geriausią adaptuotą scenarijų, tuomet įdomu, kur buvo jūsų ausys. Nekalbėjusių, ar tiksliau neliaupsinusių šio filmo, turbūt nebuvo. Visus apkerėjęs ir apžavėjęs, o ir atnešęs šlovę vyriausiam Oskarų istorijoje scenaristui – 89-erių James‘ui Ivory. Tai susipažinkit – abiejų minimų juostų autorius – tas pats Luca‘s. Nelyginant serenadas dainuojantis romantikas, pavergęs jūsų širdį, namuose pavirtęs… smurtautoju. Taip pavadinčiau šį šuolį tarp dviejų paskutinių juostų. Bet yra jis sukūręs ir daugiau garsių kalbų pelniusių filmų: „Aš esu meilė“ (angl. „I am Love“, 2009), „Protagonistai“ (angl. „The Protagonists“, 1999) ir „Didesni purslai“ (angl. „A Bigger Splash“, 2015).
Pati „Suspirijos“ istorija – tai Dario Argento kūrinys, dalinai paremtas dar 1885 metais Thomas De Quincey sukurta esė „Suspiria de Profundis“. Parašęs scenarijų, ir pats jį režisavęs, išgarsėjo 1977-aisiais. Sėkmingiausias jo filmas, pasižymėjęs vizualiniu ir stilistiniu skoniu, ryškiomis spalvomis. Gavęs nemažai apdovanojimų, ir tapęs vienu įsimintiniausių mistinių siaubo istorijų mėgėjų gretose. Tad nenuostabu, kad kai po keturiasdešimties metų nusprendžiama sukurti dar vieną filmą, remiantis šia istorija, atsiranda nemažai norinčiųjų juos abu palyginti. Ir paklausti, ar antroji filmo versija gali būti geresnė. Na, turbūt skonio reikalas, nes šie abu filmai turi daugiau skirtumų, nei panašumų. Savotiška, bet savaip skirtinga stilistika, skirtingas rakursas ir veikėjai, iš kurio žvelgiama į istoriją. Tad skirtumų turbūt daugiau mato ir įvairūs kritikai, manantys, kad šioji, nauja „Suspirija“ yra pakankamai stipri varžytis net ir dėl Oskarų. Galbūt šis naujas kūrinys ir yra pakankamai stiprus, kad būtų priimtas kaip atskiras kūrinys, tačiau kai naudoji istoriją, kuri jau buvo plačiai nuskambėjusi, – turi susitaikyti, kad visada atsiras lyginančių abu filmus, ir klausiančių, kam reikėjo dar vieno.
Istorija čia atrodo paprasta – į šokių akademiją Berlyne atvyksta amerikietė Sara Banon (aktorė Dakota Johnson), kurioje pradeda dėtis mistiški dalykai – dingsta kelios studentės, kelios įbaugintosios pradeda pasakoti keistas istorijas apie akademijos vadoves ir dėstytojas. Pagrindinė jų – Madam Blanš (aktorė Tilda Swinton), kuria susižavi Sara, tačiau galiausiai išsiaiškina, kokia tamsa ją gaubia… Ir siaubas prasideda, kai suprantama, kad tai susiję su mistika ir raganomis.
Pagrindinius vaidmenis atlieka Dakota Johnson ir Tilda Swinton. Vardai, kurie atėjo ne išgarsėti filme, bet greičiau savo vardais garsinti patį filmą – jų pristatinėti per daug jau ir nereikia. Tilda Swinton kino aikštelėje sukiojasi jau gana senai, turinti tik jai būdingą manierą, išvaizdą, keistumą. Akivaizdu, kad pastaroji tapusi ir Guadagnino mūza – vaidino visuose jo filmuose; tad kino pasaulis turi jau ne tik Quentin‘o Tarantino ir Umos Turman, ar Leonardo DiCaprio ir Martin‘o Scorsese‘s kūrybinius tandemus. Tildos vaidybai šiame filme priekaištų rasti nepavyko – jos personažas, šokių mokyklos vadovė Madam Blank – turbūt geriausiai „išvaidintas“ šiame filme. Šalta maniera, kūno plastika, ir dėkingi dialogai – atskleidžiantys veikėją ir filmo esmę, o ne tuščiai bandantys užglaistyti tylą. Beje, ar žinojote, kad tai ne vienintelis vaidmuo šiame filme, kurį gavo ši aktorė? Iš viso jų čia – net trys. Kurie dar du – paliksiu intrigą. Akivaizdžiai nematyti, tad teks plačiai atmerkti akis ne tik dėl siaubo, bet ir ieškant Tildos.
O Dakota išgarsėjo palyginti nesenai – prieš keletą metų suvaidinusi pagrindinę heroję daugybėje tamsių atspalvių… žinote, kokių. Ir josios vaidyba šiame siaubo filme nėra nevykusi ar netinkanti, tačiau žiūrint kartais atrodė, kad visgi tie visi šešėliai ją atsekė, ir stovi maišydamiesi visai kitokiame filme. Ji plastiška ir tai tiko įkūnijant šokių mokyklos mokinę Sarą, tačiau kartais rodėsi net per daug. Ir nors ji žinoma moka tiek šypsotis tiek verkti, tačiau šiame filme atrodė labiau kaip „vieno veido“ aktorė.
Filmo pradžia žaidžia su mumis detalėmis. Scenose rodoma daug kadrų, kuriuose tik tam tikra detalė, ne tik stambus planas. Dažnai ir montažas tarp tų kadrų greitesnis, tad sukuriamas dinamiškas ritmas. Kalba ne tik istorija, bet tikrai kalba ir vaizdas. Tas pilkšvai rausvas koloritas, rudeniškas ir žiemiškas Berlynas, skendintis masyviuose betono statiniuose – kurią šaltą mistišką atmosferą. Kontrastuoja su šokio, judesio scenomis. Kontrastuoja ir su detaliais siaubo kadrais, kaip kad išplėšta širdis, laužomas kūnas ar panašiai. Bet jie rodomi dinamiškai, dažnai sujungiant su kitų vietų kadrais, kad tokie siaubo elementai gaunasi daugiau vizualus ritmas, nei prasmė.
Ir štai ta vieta, kur kyla sumišimas. „Legendinis filmas, rimta ir intriguojanti filmo pradžia, profesionalūs aktoriai, lėtai, bet įtikinamai rutuliojama istorija, jau beveik finalas… ir kečupas!“
Kečupas! Daug jo! Jei jau pirmąją filmo pusę žiūri su intriga, mėgaudamasis visais filmo aspektais, tai pabaigoje lyg perkūnas iš giedro dangaus atsiranda… kečupas! Tik kad pamiršau „hotdogą“ prie jo! Kečupu miniu tą mėgėjišką manierą siaubą ir kraują perteikti taip nenatūraliai, lyg paėmus iš namie esančio šaldytuvo užsilikusį kečupo indelį… Ta finalinė scena, kur išaiškėja visa raganiška hierarchija ir patampa siaubu – tokia neskani, fantasmagoriška, ir nederanti prie bendro, iki tol kurto vaizdo. Ir tai taip netinka, kad vienu metu bežiūrint pradedi galvoti, kad „Ne! Visgi tinka!“, ir po minutės vėl grįžti prie pirminio įspūdžio. Nuvylė tokia pabaiga. Norėčiau tikėti, kad buvo kitokių stilistinių sprendimo būdų, kaip tą agoniją ir siaubą parodyti. Neskubant užbaigti, kaip kad atrodo dabar.
Pakelkit kečupu aplietas rankas tie, kas nesat girdėję tokio veikėjo muzikoje kaip Thom Yorke. Vyrukas, išleidęs tiek savo solinį albumą, tiek skambantis kaip grupės „Radiohead“ balsas. Art rokas ir elektroninė muzika yra jo arkliukas, ir to neišsižadėjo kurdamas šio filmo garso takelį. Užbėgant įvykiams už akių – tikėtis, kad juosta pilna jo švelnių elektroninių ritmų – deja, bet rankas jau galit nuleisti. Filmas prasideda „York‘iška“ muzika, ir ja pasibaigia. Viskas kas lieka tarp pradžios ir pabaigos – labiau mistiniam filmui pritaikyti lengvesni muzikiniai garsai, ar pavieniai daiktų judėjimo garsiniai atspindžiai. Režisierius čia žaidžia ne tik detalėmis vaizduose – tas girdima ir garsinėje filmo dalyje.
Tai stilistiškai įdomus, profesionaliais aktoriais papildytas, ir šiek tiek kečupu pagardintas filmas. Žadantis daug, bet kiek pagendantis pabaigoje. Vietomis šlykštus ir baisus, bet labiau išskirtinis pasakojimo maniera. Tiek vaizdine, tiek pačio scenarijaus. Perdirbinys, tačiau ne kopija. Ar vertas žiūrėti – nuspręskite patys. O tam kad nuspręsti, turbūt vis tiek teks pamatyti.
