Šv. Agota

Jau siaubo klasika tapusio „Pjūklo“ (orig. „Saw“) antrosios, trečiosios bei ketvirtosios dalių režisierius Darrenas Lynnas Bousmanas pristato naujausią savo projektą – „Šventoji Agota“ (orig. „St. Agatha“). Istorija mus nukelia į 1950 metų mažą Džordžijos miestelį, kuriame sutinkama jauna mergina, po kurios širdimi auga nauja gyvybė. Ieškodama sau vietos bei užuovėjos, mergina vietos vienuolių yra nukreipiama į užmiesčio vienuolyną, kuriame jai yra žadama ramybė. Tačiau, iš pažiūros, sakraliuose vienuolyno koridoriuose, ramybė bei užuovėja yra mažiausia, ką mergina galėjo viltis rasti…

Siužeto konstruktas

Kaip jau, tikriausiai, įprasta daugeliui siaubo filmų, žiūrovas į istoriją yra įvedamas pakankamai lengva gaida: čia pradžioje jaučiamas šioks toks slogumas, tačiau ne tiek, kad auditorija būtų išmušta iš vėžių, o, anaiptol, palengva brandinama tolimesniems siužeto posūkiams. Čia įvykiai vystomi labai paprasta tvarka, jog visas energetinis žiūrovo potencialas būtų sutelktas į patį įtampos kėlimo faktorių.

Vienas aspektų, kuris man tikrai patiko, jog istorija čia yra… traški pati savimi: labai mažai kažkokių šabloniškai klišinių detalių, nors, turiu pripažinti, asmeniškai man, kažkiek jautėsi užčiuopiamas Išvarymo „Vienuolės“ (orig „The Nun“) bei „Pradink“ (orig. „Get Out!”) siužetinis pulsas, bet manau, jog tai tik nemotyvuoti deja vu impulsai. O jeigu ir klysčiau, šios detalės pačioje juostoje yra inkorporuotos labai delikačiai, kad sunku ir susierzinti dėl jų.

Vis tik reikšmingiausias įspūdis, kuris man formavosi visą filmą ir galiausiai tai užantspaudavo, yra tas, jog šis filmas yra labiausiai skirtas… moterims. Žinau, skamba kiek keistai. Tačiau filme yra labai plačiai ir išsamiai disponuojama moteriškąja charakteristika: čia praktiškai visas kolektyvas susideda iš dailiosios lyties atstovių, visa istorija tiesiog persunkta moteriškojo identiteto krizės sprendimo, o ką jau bekalbėti apie pačią vienuolių atmosferą, Agotos požiūrio tašką bei kertinį istorijos akmenį – jos nėštumą.

Kalbant apie patį siaubo faktorių, na… jeigu ir nežinotumėte, jog filmą statė keleto „Pjūklo“ dalių režisierius, toks įtarimas čia vis tiek Jums kiltų. Turiu pripažinti, jog projekte visai neblogai išlaviruota tarp groteskiškų vaizdinių bei psichologinio nuvarginimo apjungimo. Tad, kad ir kokie būtų Jūsų siužetiniai prioritetai, čia gausite neblogą dozę abiejų.

Bendrai viską apjungus, tai juosta, kuri savyje neša daug mažų kokybiškų detalyčių, kurios procese susipina į visai darniai chaotišką visumą: pakankamai sklandus siužetas, neblogai išlaviruotas siaubo faktorius, žiupsnelis kraujo bei klaustrofobijos ir voila ­­– turite puikų vakaro delikatesą.

Techninės detalės

Iš filmo techniškai, ko gero, labiausiai išsinešiau aktorių vaidybą. Likau susižavėjęs, kaip joms pavyko kokybiškai pridėti to atmosferinio sunkumo per atvaizduotą kančią. Scenarijus, kaip siaubo filmui, irgi ėjo visai neblogu tempu: šalia įdomaus formos stebėjimo savo vietą rado ir turinys. Na, operatorius ir montažinė grupė taipogi neatsiliko, ir pasistengė viską pateikti geriausiu kampu. Tad filmas, daugeliu atžvilgių, sunokęs visai neblogai.

Reziumuojant…

Na, nors ir minėjau, jog filmas ir atrodo subalansuotas dailiosios lyties auditorijai, juosta turėtų neblogai pašiaušti ir vyriškąsias odos ląsteles. Ir nors juosta savo kalibru ir nesikėsina į Oskarą, savyje ji neabejotinai neša užtaisą potyrių, kuriuos tikrai norėtų patirti kiekvienas siaubo žanro mėgėjas.