Svetimas: Covenant

„Svetimas: Covenant“ yra filmas, kuriame Michaelas Fassbenderis ilgai kalbasi su Michaelu Fassbenderiu, ir jeigu šitas reginys būtų buvęs sukurtas vien tam, kad dar kartą įrodytų Michaelo Fassbenderio genialumą, skųstis nebūtų kuo. Vietoje to „Svetimas: Covenant“ yra sukurtas, kad pateiktų perdėtai specifinius atsakymus į visus klausimus apie „Svetimo“ filmų seriją, kurių niekas, išskyrus Ridley Scottą, neuždavė.

Reklamuotas nei kaip „Svetimo“, nei kaip „Prometėjo“ tęsinys, „Svetimas: Covenant“ vyksta praėjus dešimčiai metų nuo „Prometėjo“ įvykių, kuomet į naują planetą skrendantis „Covenant“ erdvėlaivis su dviem tūkstančiais kolonistų ir keliolikos žmonių įgula netikėtoje vietoje išgirsta paslaptingą signalą. Likus keliems metams iki kelionės tikslo dalis jų nukrypsta nežinomo signalo link ir nusileidžia nepažįstamoje, nors juos visai sėkmingai pasitinkančioje planetoje.

Vėliau seka tai, kas jau tapo tradiciniu šios filmų serijos šablonu. Ne patys sumaniausi ekspedicijos dalyviai nuklysta ne ten, kur reikia, susiduria su nepažįstamais gyviais, nepagalvodami apie pasekmes visur kiša savo galvą ir galiausiai yra priversti kovoti su filmų seriją išgarsinusiais gyviais ar bent jau jų pirmtakais (šįkart turbūt visiškai sukurtais kompiuteriu ir turbūt dėl to neatrodantys taip jau ir baisiai). Siužetas didžiąja dalimi yra tradicinis, net jeigu ir ne visiškai nuspėjamas, bet aplinka ir struktūra žiūrovams tikrai bus pažįstama.

Kažko naujo į visą mechanizmą įneša būtent dviguba M. Fassbenderio dozė, kuomet androidas su kitu androidu kalbasi apie tai, ką reiškia kurti, būti žmogumi ir ar žmonių rasė išties nusipelno išgyventi. Šitoje istorijoje yra tiršta homoerotinių (androiderotinių?) poteksčių, poezijos, renesanso, klasikinės muzikos ir filosofinių temų. Tai yra bandymas suteikti filmui galbūt ne gyvybiškai svarbaus gilumo ir didžiąja dalimi juostai tai pavyksta, nes ji labiau nei bet kuo kitu yra susidomėjusi M. Fassbenderio įkūnijamais veikėjais ir jų skirtingumu. Labiausiai ši istorijos dalis žavi tuo, kad R. Scottas čia grįžta prie savo subtilaus režisūros stiliaus, kuomet ilgos scenos, minimalus veiksmas ir geri aktoriai užburia ir sukuria kur kas įdomesnę ir labiau bauginančią atmosferą nei bet kokie šiame filme esantys ateivių puolimai. Scenos tarp dviejų M. Fassbenderių yra kerinčios, ne tik tobulai išnaudojančios patį aktorių, bet dar ir visą laiką stebinančios tuo, kad jų šiame filme turbūt nesitikėjo niekas ir sunku pasakyti, gerai tai ar blogai.

Bet kokiu atveju, tai yra „Svetimo“ filmas, kas reiškia, jog pernelyg su tiesiogiai filosofinėmis temomis negalima užsibūti ir veiksmo čia bet kokiu atveju bus. Sunku pasakyti, kiek sąmoningai R. Scottas šiame filme garsiuosius padarus pateikia ne tokius baisius ir pavojingus kaip originaliuosiuose filmuose (galbūt jis bando išlaikyti pirmųjų filmų dvasią), tačiau akivaizdu, kad gąsdinimo filme yra nedaug, o ir tos siaubo scenos yra įprastos šiai filmų serijai, kai jūs tiesiog žinote, kad kažkieno veidas bus apkabintas ir iš kažkieno krūtinės išlįs keisti gyviai. Kai kurias atvejais tai yra panašu į šablonišką geriausių filmų serijos hitų pateikimą, nors keliskart R. Scottas susikaupė ir sukūrė kažką įdomesnio ar bent jau tradiciškai nuostabaus (sugadinti iš krūtinės besiveržiančio gyvio scenas yra sunku, o čia jos yra pakeliamos į tokį visai absurdišką ir dėl to įspūdį keliantį lygį).

Be filosofinių, veiksmo ir siaubo elementų filme išsiskiria mažai kas. „Svetimo: Covenant“ reklamose akcentuotas faktas, kad erdvėlaivio įgula yra sudaryta iš porų (kas šiaip atrodo kaip sprendimas, tiesiog sukurtas nelaimei), duoda mažai naudos ir daug pigaus emocinio pagrindo. Veikėjai yra apibrėžti menkai ir dažniausiai yra žinomi nebent kaip vienas kito vyras ar žmona ir dėl to filmas bando žiūrovus priversti jais rūpintis, kas gal ir suveiktų porą kartų, tačiau šiame filme santuokiniai ryšiai yra kartojami vėl ir vėl ir vėl. Tol, kol draminio ar emocinio pagrindo paprasčiausiai nelieka.

Iš neandroidinių veikėjų galima išskirti nebent Danny McBride‘o įkūnijamą pilotą Tenesį, nors ir tai labiau ne dėl jo įdomumo, o dėl to, kad yra nuostabu matyti vien komedijose pasirodantį aktorių, atiduodantį tiek daug energijos (keliskart daugiau nei kiti aktoriai) tokiame vaidmenyje, kuri jos net nereikalauja. Kaip pernelyg nesubtili Ripli kopija pateikta Katherine Waterston įkūnijama Daniels neturi jokio aiškiai apibrėžto charakterio ir išsiskiria nebent tuo, kad jos smegenys veikia keliomis sekundėmis greičiau nei kitų, kas turbūt nėra pati įspūdingiausia pagrindinio veikėjo savybė. Veiksmo filmų herojų sugebėjimų ji čia irgi parodo menkai, nors per paskutines keliolika filmo minučių išleidžia visą susikaupusį įniršį, kurio šiame filme kartais taip trūko.

Šiaip jeigu iš teksto atrodo, kad filmas traukia į prastesnę pusę, taip nėra ir jis tikrai atrodo labiau „svetimiškas“ nei „Prometėjas“. Tik nelyginti jo su ankstesniais šios serijos kūriniais, ypač „Svetimu“ ir „Svetimais“, yra sunkoka. Kai tuose filmuose siužetas buvo gražus, neapkrautas ir paprastas, „Svetimas: Covenant“ pasimeta savo istorijoje, duodantis šiek tiek veiksmo, šiek tiek siaubo, visai nemažai filosofijos ir viską papuošdamas perkrautais ir nelabai reikalingais mitologijos paaiškinimais. Bet jokio kito filmo, kuriame M. Fassbenderis moko M. Fassbenderį groti fleita, Holivudas dar nėra sukūręs, kas iš principo yra užtektina priežastis pamatyti šitą filmą.