Recenzija

Svetimi namai

The Aftermath

Svetimi namai
N-16Drama, Romantinis, Karinis

Metai:
2019 m.

Trukmė:
108 min.

Šalis:
Didžioji Britanija, Vokietija, JAV

Režisierius:

James Kent

Vaidina:

Keira Knightley, Jason Clarke, Alexander Skarsgård, Flora Thiemann, Jannik Schümann

Platintojas:
Theatrical Film Distribution

5.8
Recenzijos autorius:
5.2
Redakcijos vertinimas:
6.3
Lankytojų vertinimas:
6

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2019 05 03

Nors prie britų režisieriaus James‘o Kento pavardės nurodoma 30 audiovizualinių kūrinių autorystė, vis tik absoliuti dauguma yra televizijos projektai. Todėl jo pavardė kino pasaulyje nėra labai gerai žinoma – iki šiol J. Kentas yra režisavęs tik vieną kino teatrams skirtą filmą – 2014 m. pasirodžiusią istorinę biografinę dramą „Jaunystės pažadas“ (angl. „Testament of Youth“), pasakojančią apie I-ojo pasaulinio karo metais išsiskleidusią meilės istoriją. Todėl atrodo visai dėsninga, kad su antruoju ilgametražiu filmu J. Kentas nenutolsta nuo savo debiutinio kūrinio – nei žanro, nei vaizduojamo laikotarpio prasme – tik šįkart tai jau II pasaulinio pokaris ir ekranizuotas Rhidiano Brooko 2013 m. išleistas romanas, paremtas rašytojo šeimos istorija.

Kita vertus, jei J. Kentą vis dar galima laikyti savo srities naujoku, britų aktorė Keira Knightley nuo istorinių / kostiuminių filmų yra beveik neatsiejama. Kitaip sakant, istoriniai filmai yra K. Knightley vizitinė kortelė, jos „arkliukas“, kurį ji yra įvaldžiusi – būtent čia ji spindi kaip naujoji „Anglijos rožė“.

Trumpai apie filmo siužetą

1946-ieji (?), žiema, karo sugriautas Hamburgas, kurio griuvėsiuose vis dar randama žmonių palaikų. Jauna britė Reičel Morgan (akt. Keira Knightley) atvyksta prisijungti prie savo sutuoktinio pulkininko Liujiso Morgano (akt. Jason Clarke), po karo atsiųsto į Hamburgą tam, kad padėtų atstatyti sugriautą miestą ir palaikytų tvarką. Pulkininko gyvenamosioms reikmėms britų kariškiai rekvizuoja prabangų namą, priklausantį vokiečių architektui Šefanui Liubekui (akt. Alexander Skarsgård). Vis tik Liujisas, nepaisydamas žmonos nepritarimo ir purkštavimų, nusprendžia neišvaryti ankstesniojo šio namo savininko, ir leidžia jam su dukra Freda (akt. Flora Thiemann) pasilikti palėpėje. Tačiau pats Liujisas dažniau prioritetą teikia darbui, o ne žmonai ir taip didina jau nuo seniau tarp jų žiojinčią prarają. Tad nieko keisto, kad ilgainiui antipatijos ledai, kuriais apsistačiusi į „priešų“ žemę atvyko Reičelė, ima tirpti ir tarp žaviosios anglės bei simpatiško vokiečio ima megztis romanas…

Neužgijusios karo žaizdos

Šioje juostoje J. Kentas bando užgriebti bent kelias įdomias ir per daug nenuvalkiotas temas. Bando, bet tie bandymai tuo ir baigiasi. Konkrečiau – rezultatas prėskas, blankus, stokojantis energijos ir vidinės „chemijos“, dėl to neįtikinantis. Tas pats galioja kalbant tiek apie bendrąsias pokario nuoskaudas, tiek apie asmenines personažų linijas. Bet apie viską iš pradžių.

1946 m. į Hamburgą atvykusi Reičelė randa ne miestą, o griuvėsių krūvą, po kurią kasdien dar rausiasi žmonės, desperatiškai tikėdamiesi surasti savo dingusių artimųjų pėdsakus. Reičelei vokiečiai – paniekos verti naciai. Jos sutuoktinis, čia praleidęs kiek daugiau laiko, karą pralaimėjusios tautos atžvilgiu gerokai nuolaidesnis, net jei kone kasdien tenka susidurti su pralaimėjimo nuoskaudą agresyviai liejančių ir nacistinių pažiūrų neatsisakančių vietinių gyventojų išpuoliais.

Tačiau kare, kaip rašė Ray‘us Bradbury‘is, nebūna nugalėtojų – yra tik pralaimėtojai, o tie, kurie pralaimi paskutiniai, kapituliuoja ir prašo taikos. Taip ir šiame filme – tiek per bendrą tautos, tiek per atskirų žmonių sulaužytų likimų prizmę, bandoma tai užčiuopti ir pasakyti. Pralaimėjusios, paniekintos ir pačios nuo savęs nukentėjusios Vokietijos tragizmą metaforiškai bandoma parodyti per jaunosios Fredos ir jos simpatijos Alberto (akt. Jannik Schümann) liniją, o trys pagrindiniai personažai – Reičel, Štefanas ir Liujisas – kiekvienas atskleidžia savo skausmingus išgyvenimus, susipinančius į vieną bendrą istoriją.

Lovoje su priešu

Į Hamburgą Reičelė atvyksta širdyje jau ketverius metus nešiodama negyjančią žaizdą – būtent prieš tiek laiko per bombardavimą Londone žuvo vienturtis sūnus Maiklas (akt. Frederick Preston). Todėl jos asmeninę antipatiją ir atvirai demonstruojamą pasišlykštėjimą vokiečių atžvilgiu galima bent iš dalies suprasti. Tačiau netrukus ji supranta, kad karas vienodai palietė visus, nesirinkdamas pusių. Kitaip tariant, ilgainiui Reičelė pamato, kad Štefanas nėra vien tik paniekos vertas „priešas“, o tiesiog toks pats skaudžią netektį patyręs žmogus, kaip ir ji pati.

Todėl gal ir dėsningai dvi sužeistos, švelnumo ir artimo kontakto pasiilgusios sielos per daug ilgai nesibrangina ir įvyksta tai, kas turi įvykti. Na pagal visas geriausias romantinių filmų klišes.

Norėjosi kaip geriau, išėjo kaip visada

Iš aukščiau pateiktų plėtojamų siužetinių linijų ir problematikos, atrodytų, kad „Svetimi namai“ turi potencialo tapti vienu ryškiausių 2019 m. filmų. Deja, taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio. Turimą dėkingą medžiagą sugadina silpna, klišėmis paremta režisūra, o pabaiga viską dar kartą užmuša, pakasa ir apipila sieros rūgštimi.

Didžiausia šio filmo bėda, kad tiek viena, tiek kita problematika tiesiog praleidžiama pro pirštus, praslystama paviršiumi jo neužkabinus. O tą paviršių (t. y. įspūdingus K. Knightley kostiumus) pakrapščius nelieka nieko.

Vokietijos pokario nuotaikų tema, kuriai būtų galima skirti atskirą filmą, čia net ir fone nėra pakankamai užkabinama, ką jau kalbėti apie pagrindinę romantinę liniją. Kad Reičelė ir Šefanas galiausiai atsidurs vienoje lovoje aišku nuo pat tos akimirkos, kai mažoji anglė peržengia Štefano (buvusių) namų slenkstį, tačiau jų romano užuomazgos plėtojamos labai negrabiai ir galiausiai „sprogsta“ staiga ir lyg iš niekur nieko (nes nežinia, ar atsirastų tokių, kurie patikėtų, kad visa tai išsivystė vien paslapčiomis žvelgiant pro langą). Kita vertus – žinoma, abu pagrindiniai šio ryšio dalyviai yra jauni ir gražūs, ir, žinoma, iš abiejų karas atėmė daug, tad jie tiesiog privalo pulti vienas kitam į glėbį.

Antras didelis – ir, ko gero, didžiausias filmo minusas yra jo pabaiga. Nesinori jos atskleisti, bet, kita vertus, ją nesunku nuspėti ir dėl to norisi, kad NORS KARTĄ būtų kitaip. Deja, režisierius nepasinaudoja proga rinktis gyvenimišką, o ne klišinį filmų variantą, tuo pademonstruodamas dar ir naftalinu dvokiantį patriarchalinį požiūrį – moteris yra vyro nuosavybė ir nesvarbu, kad tarp jų nebėra nieko bendra, ji neturi teisės į laimę. Teisės į savo „nulinę valandą“.

Personažai ir aktoriai

Pagrindiniai personažai ir juos vaidinantys aktoriai matomi filmo plakate. Iš tikrųjų „Svetimi namai“ yra labiausiai apie Reičelę Morgan, kuri čia atskleidžia gana įvairiai. Ji gali būti šalta ir išdidi, arogantiška ir pasipūtusi, nervinga ir kaprizinga, tuo pačiu po savo kartais dygiu išoriniu kiautu ji slepia jautrią ir sužalotą sielą – ir kartais to nuslėpti nepavyksta. Ją suvaidinusiai K. Knightley didesnių priekaištų nėra – aktorė įtikinamai perteikia savo veikėjos emocijų gamą. Kita vertus, kaip jau sakyta – tokie filmai – K. Knightley specifika, tad nenuostabu, kad ji čia jaučiasi labai natūraliai.

Ko negalima pasakyti apie vyrišką tandemą, nors abiejų aktorių pasirodymas nėra lygiavertis. Abu personažai – tiek Šefanas Liubekas, tiek Liujisas Morganas – yra sudėtingi ir nevienasluoksniai, tačiau nors einama skirtingai, vis tik nė vienam aktoriui nepavyksta jų tinkamai atskleisti.

Vis tik A. Skarsgårdui, atrodo, sekasi truputį geriau. Jo vaidinamas Štefanas Liubekas šiame filme pasirodo ne vien dėl grožio (nors daugiausia tai būtent dėl to). Į šį personažą telpa ir švelnumas, ir nuslopintas skausmas, prasiveržiantis užgniaužto pykčio priepuoliais, ir į kampą įsprausto ir negalinčio pasipriešinti žmogaus suvokimas ir susitaikymas su esama situacija. Vis tik nors ir kaip patraukliai atrodytų, tarp K. Knightley ir A. Skarsgårdo personažų nėra tos „chemijos“, kuri yra būtina, norint, kad žiūrovai patikėtų ekrane rodoma istorija.

Kalbant apie Liujisą Morganą – tai taip pat potencialo turėjęs, bet jo neišnaudojantis personažas. Viena vertus, jį bandoma pateikti įvairiapusį ir žmogišką, dažnai netgi parodantį daugiau supratingumo už žmoną, tačiau, kita vertus, šiame meilės trikampyje būtent jis yra tas „trečias nereikalingas“ – taigi, kaip ir pagrindinis antagonistas, tačiau pulkininkas Morganas tokiu netampa – galbūt tai dar viena priežastis, dėl ko ši istorija atrodo tokia nuvėsusi – nėra intrigos, nėra už ko užsikabinti. Liujisą Morganą suvaidinęs australų aktorius J. Clarke‘as pirmą pusę filmo atrodo lyg išskobtas iš vientiso medžio gabalo, tačiau vėliau atgyja ir vaizdas ekrane pasitaiso. Tačiau tarpusavio chemijos tarp jo ir K. Knightley vaidinamų sutuoktinių poros dar mažiau, nei tarp Misis Morgan ir Herr Liubeko. Taip, po sūnaus žūties Morganų santykiai yra atsidūrę amžino įšalo zonoje, tačiau tai sužinome tik filmui persiritus į antrąją pusę.

Šiame filme nemažai antraplanių personažų. Vienas ryškesnių – šešiolikmetė Štefano dukra Freda, reikalinga šalutinės linijos plėtojimui (nors, tiesą sakant, tam ji panaudojama labai negrabiai). Galima būtų sakyti, kad ją suvaidinusiai jaunai aktorei Florai Thiemann pritrūko patirties, tačiau jos karjera trunka jau dešimt metų. Vis tik natūralaus įspūdžio Fredos personažas nepalieka.

Dar vienas iš antraplanių, į kurį norisi atkreipti dėmesį, – pulkininko Morgano kolega Bernhamas (akt. Martin Compston). Jei ne Morganą, tai Bernhamą derėtų laikyti didžiausiu šios juostos „blogiuku“. Tiesą sakant, šį personažą net būtų buvę galima panaudoti išbalinti Morgano asmenybei. Tačiau – vėlgi – kaip ir daug kas šiame filme, taip ir Bernhamas lieka tinkamai neišnaudotas.

Techniniai dalykai

Juosta nufilmuota tvarkingai, nors kameros darbas kokiais nors įdomesniais rakursais ar netikėtais vaizdais nestebina. Pradžioje parodomas iš viršaus nufilmuoto suniokoto Hamburgo vaizdas, vėliau apie 80 procentų filmo scenų filmuotos patalpų viduje. Neblogai ir pakankamai subtiliai nufilmuotos erotinės scenos.

Didesnis priekaištas tektų už gana chaotiškai parodytą maišto sceną – kameros vaizdai keičiasi itin greitai, ekrane šmėkšteldami ir išnykdami vos spėję pasirodyti.

Filme skamba nemažai diegetinės muzikos – personažai groja fortepijonu, klausosi gramofono. Labai neblogai garso takeliu sužaista pokylio scenoje, kur šokio muziką vis garsiau ima stelbti įtampą reiškiantis ir ją padedantis kurti grasas.

Kadangi vaizduojamas pokario laikotarpis, nemažai dėmesio skirta kostiumams – tad jei tik to užtektų, būtų vienas malonumas žiūrėti „Svetimus namus“ vien dėl įspūdingų K. Knightley tualetų.

Pagirtina detalė, kad, priešingai nei daugumoje anglakalbių filmų, čia kiekvienas kalba sava kalba – anglai – angliškai, rusai – rusiškai, vokiečiai – vokiškai. Blogai tik tai, kad tam buvo galima rasti ir daugiau aktorių, kuriems ši kalba yra gimtoji.

Kitas didelis liapsusas turėtų užkliūti visiems, kas bent kartą nuėjo į istorijos pamoką mokykloje, kai buvo pasakojama apie II pasaulinį karą. Filmo pradžioje atsiranda titrai su nuoroda, jog veiksmas vyksta „1946 m., praėjus 6 mėnesiams po karo pabaigos“. Jei karo pabaiga laikysime Vokietijos kapituliaciją (1945 m. gegužės 8 d.), tuomet filme rodomas 1945-ųjų (o ne 1946-ųjų!) lapkritis su neįprastai daug sniego, o jei Japonijos (1945 m. rugsėjo 2 d.) – tuomet tai būtų 1946-ųjų kovas – vėlgi neįprastai daug sniego ir nerodant vasaros bei rudens iš karto peršokama prie Kalėdų.

Reziumė

„Svetimi namai“ – nemažai gero potencialo turėjęs, bet jo taip ir neišnaudojęs filmas, nuėjęs lengviausiu – šimtus kartų nuvalkiotų klišių – keliu. Juostos kūrėjai bando užkabinti tiek karo sužalotų personažų asmeninę, tiek globalesnę – pralaimėjimą patyrusios Vokietijos – temas, tačiau tik praslysta paviršiumi. Pagrindine turėjusi tapti romantinė linija vystoma nenuosekliai, personažai, nepaisant aktorių pastangų, neatsiskleidžia ir neįtikina, o viską galutinai nužudo visiškai nevykusi pabaiga. Tad šį filmą verta žiūrėti nebent dėl akį traukiančių K. Knightley suknelių bei kostiumėlių ir jei norite pamatyti kaip ji ir A. Skarsgårdas atrodo erotinėse scenose.

5.2Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
4
Režisūra:
3
Kinematografija:
6
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
5
Aktoriai:
6
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (2)
  1. Buvau kine

    Tik ką matęs rašo:

    2019 05 03 - 23:48


    Puikus filmas.
    Klišinė recenzija neturėtų sutrukdyti jį pažiūrėti.

  2. Buvau kine

    Žiurovas rašo:

    2019 05 10 - 15:28


    Mačiau tą filmą viskas ten su juo gerai..ir su sniegu gerai. Veiksmas 5 mėn, nuo karo pabaigos, t.y. po Vokietijos kapituliacijos, skaičiuojam 5 mėn. nuo gegužės – bus lakritis.., jus gi nežinot kiek sniego 1945m. buvo. Tai va paskaitykit prieš rašant recenziją apie tuos laikus ir sužinosit, kad žeimos buvo ankstyvos, gilios, sniegingos ne taip kaip dabar pliurzė pusę metų. Taip kad režisierius užtikrintai žinojo ką daro…