Lygiai prieš dvidešimt metų Lietuvos prezidentu tapo Valdas Adamkus, Kauno „Žalgiris“ iškovojo Europos taurę, Prancūzija pirmą kartą laimėjo pasaulio futbolo čempionatą, mirė Akira Kurosawa, o į Marselio gatves išriedėjo legendinis baltas „Peugeot“, vairuojamas Danielio (akt. Samy Naceri). Būtent prieš tiek laiko gimė viena sėkmingiausių prancūzų komedijų „Taksi“ (pranc. „Taxi“, 1998 m.). Nieko keisto, kad sėkmingai sumaniojo Luco Bessono, kuris, beje, dažnai klaidingai nurodomas kaip „Taksi“ režisierius, „užkurta“ veiksmo komedija sulaukė ne vieno tęsinio. Deja, nors žiūrovai ir toliau su malonumu stebėjo pamėgtų personažų – šaunaus ir nuovokaus vairuotojo Danielio ir nevykėlio policininko Emiljano (akt. Frédéric Diefenthal) – nuotykius, nei viena vėlesnė dalis pirmajai neprilygo – bent jau taip byloja kritikų atsiliepimai ir apdovanojimų/ nominacijų skaičius. Kaip ten bebūtų, „Taksi“ serija, sulaukusi ir amerikietiško perdirbinio 2004 m. bei televizijos projekto, populiarumo prasme yra viena sėkmingiausių per visą Prancūzijos kino istoriją.
Galbūt dėl to sumanusis L. Bessonas, kurio „amžiaus projektas“ kosminė opera „Valerianas ir Tūkstančio planetų miestas“ (angl. „Valerian and the City of Thousand Planets“, 2017 m.) vis tik nesukėlė tokio super duper vau efekto, kaip kad buvo tikėtasi, prisiminė šią melžiamą karvę ir nusprendė po daugiau nei dešimties metų ją atgaivinti. Tik laikas, žinia, bėga negailestingai, maža to, pagrindinio vaidmens atlikėjas S. Naceri išgyveno ne pačius šviesiausius savo gyvenimo metus, kas, be kita ko, smarkiai atsiliepė ir jo reputacijai. O grąžinti į ekranus Emiljaną be Danielio tiesiog nebuvo prasmės. Tad buvo nuspręsta seriją atnaujinti visiškai – su naujais aktoriais, režisieriumi ir scenaristais. Kitaip tariant – Francku Gastambide‘u viename asmenyje.
Trumpai apie filmo siužetą
Superkietas Paryžiaus policininkas Silvenas (akt. Franck Gastambide) truputį prisižaidžia romantinėje sferoje. Dėl to jis iš Paryžiaus „ištremiamas“ į Marselį. Silvenas net nebando slėpti savo pranašumo prieš kolegas iš provincijos ir tikisi iš ten kuo greičiau dingti. Juolab, kad jo kolegos – išskyrus veteraną Aleną (akt. Edouard Montoute) – tikra liurbių ir net maniakų kompanija. O šiuo metu Marselyje siautėja greitų ir įsiutusių italų gauja, grobianti brangenybes. Kadangi jie laksto itin greitais „Ferrari“ ir „Lamborghini“, vienintelis automobilis, kuriuo juos būtų galima pavyti, kaip Silvenas netrunka sužinoti iš Aleno pasakojimų, yra legendinis Danielio taksi. O kadangi nei paties Danielio, nei Emiljano Marselyje nebėra, vienintelis žmogus, žinantis, kur rasti baltąjį „Peugeot“, yra Danielio sūnėnas Edis (akt. Malik Bentalha) – ko gero, blogiausias vairuotojas, kokį tik Marselio gatvės beregėjo nuo Emiljano laikų…
Šiame taksi nėra vietos senukams
Ne paslaptis, kad filmų serijos žiūrovus traukia galimybe dar kartą pamatyti jau pamėgtus personažus ir sužinoti, kas jiems nutiko toliau. Ko gero, tuo galima paaiškinti ir ligšiolinę „Taksi“ serijos sėkmę ir populiarumą. Vis tik penktoji dalis, kuri yra pasakojimo atnaujinimas, tokios galimybės nesuteikia.
Žiūrovai jau iš anksto žino, kad nepamatys šarmingojo Danielio – Emiljano dueto. Nėra Danielio – nėra ir Lily (akt. Marion Cotillard), nei jos tėvo generolo Edmono Bertino (akt. Jean-Christophe Bouvet), nėra Emiljano – nebėra ir Petros (akt. Emma Wiklund). Vieninteliai išlikę iš senosios gvardijos – komisaras Žeraras Žiberas (akt. Bernard Farcy), dabar, beje, nebe policijos komisaras, o Marselio meras, ir jau minėtas Alenas. Deja, ekrano laiko jie gauna labai nedaug. Nors ir tapęs miesto meru, Žiberas senu papratimu epizodiškai vadovauja policijos misijai, o Alenas pačioje filmo pradžioje iš tolesnių įvykių pašalinamas pakankamai brutaliu būdu – likusią filmo dalį jis praleis ligoninėje.
Tad jei išgirdus apie penktąją „Taksi“ dalį apėmė nostalgija – vykit ją lauk, nes ši naujoji juosta – tikrai ne tai, ką jūs prisimenate apie šią seriją. Tas (Aleno lūpomis) tiesiogiai pasakoma ekrane: „Žinai, Danielis – Emiljanas – tai jau praeitis“. O kad atsisveikinimas su praeitimi (ant kurios karkaso, beje, ir užtemta penktoji dalis) būtų galutinis, labai gali būti, kad ir baltajam taksi tai buvo paskutinis pasilakstymas. Nors gal ir ne.
„Žvaigždžių karų“ pėdomis?
Žinoma, lyginti „Taksi“ ir „Žvaigždžių karus“ (angl. „Star Wars“) – tai tas pats, kas lyginti dvi visiškai skirtingas galaktikas. Ir vis dėl to, kaip pasakytų vienas buvęs ministras pirmininkas: negalima lyginti, bet palyginkime. Kai 2015 m. pasirodė pirmoji naujosios trilogijos dalis, visi sulaikę kvapą laukė premjeros… po kurios paaiškėjo, kad VII-asis kosminės epopėjos epizodas yra iš esmės perkramtytas ir vėl atrytas IV-asis (t. y. pirmasis serijos filmas). Kažkas panašaus ištiko ir „Taksi“. Pirmojoje dalyje Marselio policiją į neviltį varė bankus plėšiantys vokiečiai, penktojoje – brangenybes šluojantys italai; vėl suformuojamas supervairuotojo ir nevykėlio porininko duetas, netgi pusiau draugiškų lenktynių su gaudomais nusikaltėliais, įkritimo į šiukšliadėžę ar vairuotojo pažymėjimo atėmimo scenos atrodo „copy-paste“ būdu nukopijuotos ir įklijuotos į naująją juostą. Neapsieita ir be masinės avarijos scenos.
Tad jei „Žvaigždžių karų“ fanai daugiau mažiau liko patenkinti tiek gavę galimybę pasinerti į nostalgiją, tiek spėlioti būsimus siužeto vingius, „Taksi“ fanams taip nenuskilo. Ir tam yra ne viena priežastis.
Logika? Ne, negirdėjau
Ko gero, didžiausia penktosios „Taksi“ bėda ta, kad lyg ir deklaruojamas atsiribojimas nuo praeities, bet tuo pačiu neįstengiama nuo jos pabėgti ir viskas lipdoma ant senosios istorijos griaučių.
Originali „Taksi“ veikė dėl to, kad, nors ir netaikė į pačias septintojo meno aukštumas, vis tik išlaikė bent elementariausią logiką. Pats akivaizdžiausias pavyzdys – pagrindinis tandemas. Danielio ir Emiljano tandemas veikia, nes bent jau pradžioje yra logiškas paaiškinimas, kodėl jie negali būti vienas be kito. Emiljanas – nevykėlis policininkas ir dar labiau netikęs vairuotojas, Danielis jam tampa tikru išsigelbėjimo ratu, be kurio Emiljanas paskęstų savo paties nesėkmių, kylančių iš naivumo, žioplumo ir nevėkšliškumo, jūroje. O štai kodėl Silvenas, kuris pats yra puikus vairuotojas, po to, kai jau sužino, kur rasti Danielio taksi, likusią filmo dalį turi tąsytis su dėdės nuovokumo akivaizdžiai nepaveldėjusiu Edžiu – paslaptis. Juolab, kad iškilus bet kokiam techniniam klausimui Silvenas čiumpa telefoną ir skambina gražuolei mechanikei Edžio seseriai Samijai (akt. Sabrina Ouazani) – tad, ko gero, būtų daugiau naudos šalia Silveno į keleivio kėdę pasodinti ne Edį, o Samiją.
Ehm, todėl, kad Edis pažįsta pusę Marselio? O ką tada veikia visa Marselio policijos nuovada? Ai, tiesa, čia dirba arba visiški liurbiai, arba akivaizdžiai turintys rimtų psichikos sutrikimų – klausimas, kaip jie iš viso čia galėjo įsidarbinti lieka neatskleistas. Tada gal ir plepiojo Edžio, kuris Silvenui tampa kaip šuniui penkta koja, tampymas paskui save įgyja šiek tiek prasmės.
Kita vertus, būtent tiems visiškai beviltiškiems pareigūnams patikima užduotis apsaugoti itin didelės vertės brangakmenį. O operacijai vadovauja ką tik iš Paryžiaus atvykęs naujokas Silvenas. Tad, ko gero, iš anksto aišku, kuo visa tai baigsis.
Tualetinis humoras
Bėda ta, kad iki šiol „Taksi“ serijoje Marselio policijos nuovada dar niekada neatrodė taip nykiai ir apgailėtinai. Ankstesnėse „Taksi“ dalyse vieninteliai nevykę policininkai buvo Emiljanas ir komisaras Žiberas. Penktosios dalies kūrėjai nusprendė viską apversti aukštyn kojomis – iš istorijos pašalinus Aleną, Silvenas lieka vienintelis „normalus“ policininkas visoje nuovadoje – neskaitant to, kad pati nuovada yra visiškai tuščia (mhm, Marselis, su pusantro milijono gyventojų, yra trečias pagal dydį Prancūzijos miestas, garsėjantis pakankamai aukštu nusikalstamumo lygiu) – jei ankstesniuose filmuose fone nuolat šmėžuodavo uniformuoti ir neuniformuoti pareigūnai, tai penktojoje dalyje Silvenui pristatomi… vos penki kolegos. Ir beveik visų jų tipažai gana žiauriai pašiepia fizinius trūkumus arba psichinę negalią. Dar blogiau – fiziniai trūkumai prilyginami kvailumui. Kas nėra nei juokinga, nei korektiška.
Bet ir tai – dar ne pati blogiausia šio filmo dalis. Deja. Ant visos puokštės seksizmo, rasizmo, homofobijos ir patyčių juostos kūrėjai dar užmetė nemenką porciją paties žemiausio lygio tualetinio humoro. Deja – tiesiogine prasme. T. y. filme panaudota tokia organizmo išskiriamų skysčių įvairovė, kad kito tokio pavyzdžio dar reikėtų paieškoti. Nežinia, kam tai pasirodė juokinga – tačiau tokio tipo humoras XXI-ame amžiuje nėra juokingas. Nors, ko gero, juokingas niekada ir nebuvo.
Personažai ir aktoriai
Danielį ir Emiljaną (t. y. S. Naceri ir F. Diefenthalį) pakeitė Silvenas ir Edis (arba F. Gastambide ir M. Bentalha). Pirmoji problema – net paliekant nuošalyje jau įvardytas logikos spragas – Danielio ir Emiljano duetas buvo pavykęs nuo pat serijos pradžios. Ko gero, šiuo atveju terminas „tarpusavio chemija“ gal ir nelabai tinkamas, juk kalbame ne apie kokią nors saldžiąją romantinę porelę, o apie du draugus ir, jei taip galima pavadinti, kolegas, bet tarp Danielio ir Emiljano tas tarpusavio ryšys, vienas kito papildymas ir sinchronas buvo. Tarp Silveno ir Edžio – ne.
Čia galima pereiti prie antrosios problemos, kurią taikliausiai išreiškia liaudies išmintis, bylojanti, kad vienu užpakaliu dviejų kėdžių neužsėsi. Ar, tuo labiau, trijų. Žinoma, yra žmonių – orkestrų, sugebančių/ sugebėjusių ir rašyti scenarijų, ir režisuoti, ir prodiusuoti, ir montuoti, ir dar vaidinti – t. y. savo filmo kūrime dalyvauti nuo A iki Ž. Deja, pradedantis režisierius, o iki šiol labiau kaip aktorius žinomas F. Gastambide‘as – akivaizdžiai toks nėra. Sunku pasakyti, ar patirties (o gal talento) stoka, ar narciziškumo priepuolis čia padarė meškos paslaugą, kadangi filmo dėmesys koncentruojamas į Misterį Tobuląjį – Silveną. Kartais atrodo, kad F. Gastambide‘as tiesiog iki begalybės mėgaujasi savimi. Žinoma, kodėl gi ne – bet ar būtina tą daryti kino ekrane?
Jo kompanionas Edis yra blanki Emiljano kopija, o jį vaidinantis M. Bentalha neretai stokoja išraiškos ir intonacijos. Policininkus vaidinantys aktoriai kuria karikatūras, o ne personažus. Na ir kaip be moteriško grožio (į šią kategoriją apkūni policijos pareigūnė Sandrina, žinoma, nepretenduoja) – ledinė, tačiau visiškai kiaura Edžio mylimoji Sandi (akt. Sand Van Roy) ir seksuali mechanikė Edžio sesuo Samija (akt. Sabrina Ouazani). Deja, jos šiame filme tėra dekoracijos.
Apie serijos veteranų – Bernardo Farcy (Žiberas) ir Edouardo Montoute‘o (Alenas) pasirodymus nelabai yra ką pasakyti – jie ekrane šmėsteli ir išnyksta griečiau, nei kad Marselio gatvėmis pralekia baltasis taksi.
Techniniai dalykai
Ko gero, tai vienintelė šio filmo sudėtinė dalis, nenusipelnanti didesnių priekaištų. Greičio ir veiksmo mėgėjai lenktynių scenomis neturėtų nusivilti – juolab, kad jos iš tikrųjų gražiai nufilmuotos. Garso takelis per daug nekliūva – gal tik tiek, kad dar akivaizdžiau nei anksčiau artimesni Magrebo kultūrai.
Reziumė
„Taksi 5“ – visiškai nuviliantis ir tikrai nereikalingas bei nevykęs bandymas naujam gyvenimui prikelti legendinę seriją. Filmo kūrėjai blaškosi tarp Scilės ir Charibdės – nori ir atsikratyti praeities šleifo, tačiau tuo pat metu penktąją dalį lipdo pagal pirmosios kurpalių. Visiškai žemo lygio ir ne juoką, o veikiau dantų skausmą keliantis humoras (ar tik jo parodija), žiojinčios logikos spragos, neveikiantis pagrindinių personažų duetas, silpnas aktorių pasirodymas – ko gero, tiek užteks, kad įtikintume, jog penktoji „Taksi“ dalis tikrai nenusipelno jūsų dėmesio, laiko ir pinigų. O jei kartais pasiilgote saulėto Marselio ir jo gatves skrodžiančio baltojo taksi – verčiau įsijunkite bet kurią ankstesnę šios serijos dalį. Tikrai – bet kurią, nes net ir tie į lankas gerokai nusivažiavę tęsiniai, lyginant su tuo, kas šią seriją ištiko penktosios dalies pavidalu, yra žymiai geriau. Žymiai.
