Pagal Stepheno Kingo romanus buvo sukurtas tikrai ne vienas filmas. Keli jų, paremti siaubo romanais, tapo jau tikra klasika. Ir nepaisant to, tiek autorius, tiek filmų kūrėjai, nesiliauja į kino ekranus perkelinėti jo parašytas knygas. Ir tikrai aišku, kodėl. Visos Stepheno Kingo parašytos istorijos yra įtraukiančios, įdomios ir labai kokybiškos, jų visiškai nereikia lyginti su pigiu greito maisto atitikmenis turinčiomis vampyrų pasakomis. Ir štai, kinus pasiekė dar viena autoriaus knygų serijos ekranizacija, kupina veiksmo, fantastinių elementų ir šiek tiek siaubo – „Tamsusis bokštas“.
Žemėje gyvenantis Džeikas ima sapnuoti pranašiškus sapnus apie vyrą juodais drabužiais, norintį sugriauti kelis skirtingus pasaulius saugantį tamsųjį bokštą ir išlaisvinti demonų armiją. Pasirodo, kad tie sapnai nėra tiesiog sapnai, o berniukas iš tiesų mato vizijas iš kitų pasaulių. Galiausiai Džeikas randa kelią į kitą pasaulį, kuriame sutinka šaulį Rolandą. Kaip paaiškėja, jis – vienintelis po didelio mūšio gyvas šaulys, kurio vienintelis troškimas – kerštas. Galiausiai jiedu stoja kartu prieš galingiausią magą ir bando išgelbėti visus pasaulius saugantį tamsųjį bokštą.
Ne visuomet pasiseka sukurti filmą, kokio trokšta gerbėjai. Akivaizdu, kad ši situacija buvo būtent tokia, kokios tikrai nelaukė nei studija, nei režisierius Nikolajus Arcelis. Gal dar prie viso to prisidėjo ir vienas scenarijaus autorių Akiva Goldsmanas. Nors jis šiuo metu yra vienas aukščiausių žmonių Holivude ir kaip scenaristas, ir kaip prodiuseris, ne visi darbai jo karjeroje buvo stebuklingi ir tai matosi karts nuo karto. Ir taip, filmo scenarijus yra tikrai silpnokas. Nors apžvelgiant filmą nereiktų kreipt daug dėmesio į knygas, bet šiuo atžvilgiu reiktų tik paminėti – septynios knygos visoje romanų serijoje tikrai galėjo pasiūlyti daugiau,nei buvo paimta.
Tęsiant apie istorija, ji tokia paprasta, kad būtų suprantama ir penkiamečiui. Ir toks paprastumas šiuo atveju jau nėra gerai. Gal dėl to, kad tau ne penkeri ir tik prasidėjus filmui jau žinai, kuo jis baigsis. Siužeto nuspėjamumas nebuvo toks geras dalykas iš filmo, iš kurio buvo taip daug tikėtasi. Taip, viso kūrybinio proceso metu buvo kilę labai daug problemų, aktorių laikų nesuderinamumas, režisierių kaita, nesutarimai studijoje ir t.t. Dėl to atrodo, kad scenarijus buvo sukeptas paskubomis, kad tik būtų galima pradėti daryti filmą.
Tuo tarpu kitos filmo dalys tikrai labai geros. Bent jau kalbant apie veiksmą – jis puikus. Labai smagu žiūrėti ir mėgautis visomis kovomis ir, ypatingai šaulio įvaizdžiu. Jis šaltas, grubus, be galo taiklus, bet vis tiek mylintis ir savyje dar turi išlaikęs žmogiškumą. Gal tai ir ne „Kingsman“ kovos, bet atrodė tikrai įdomiai. Svarbiausia, nė viename filmo segmente nėra perspaudžiama su specialiaisiais efektais. Atrodytų, fantastiniame filme apie magiją ir demonus efektų turėtų netrūkti, o veikėjai turėtų būt visaipišdarkyti. Bet ne, visi jie čia natūralioje formoje, o efektai apsireiškia nebent keliose ugnelėse, portaluose ir dar keliuose demonų pasirodymuose. Bet tik tiek. Ir tai suteikia labai daug natūralumo filmui. Kaip ir neleidžia atsitraukti nuo realybės, kad ir kitame pasaulyje.
Prie paties filmo gerumo prisideda ir aktoriai. Ypatingai du pagrindiniai. Tai Idris Elba ir Matthew McConaughey‘is. Pirmasis – tikrai savo amatą išmanantis žmogus, apie kurį daug šnekėti nereikia. Jis puikiai perteikė savo šaulio vaidmenį ir gal net buvo per geras šiam filmui. Jis labai gerai atskleidė savo veikėjo ir dramą, kuri jį veda į priekį. Tuo tarpu M. McConaughey‘is atsiskleidė kaip nepriekaištingas blogietis. Jo veide tiesiog buvo matomas tas blogis, kažkiek psichopato išraiškų ir, gavus geresnį scenarijų, neabejotinai galėtų padaryti gerokai daugiau. Taip pat, galime paminėti ir jaunąjį talentą Tomą Taylorą. Dažnai taip būna, kad vaikai filmuose… švelniai tariant erzina. O šis – ne. Jis nebuvo įkyrus, vaidino įtikinamai ir parodė viską, ko būtų galima tikėtis iš jauno žmogaus, tokioje situacijoje.
Galbūt „Tamsusis bokštas“ ir nėra geriausias filmas. Tebūnie. Bet tai labai smagus fantastinis filmas, norint praleisti kiek daugiau nei pusantros valandos vėsioje kino salėje. Gerai atrodantis veiksmas ir efektai leis atsipalaiduoti, o istorijos paprastumas tikrai neapkraus galvos. Tai visiškas „no-braner‘is“, kuriam nebus gaila skirto laiko, net jei ir nesijusite visiškai patenkintas filmu.
