Recenzija

Tarp pilkų debesų

Ashes in the Snow

Tarp pilkų debesų
N-13Drama

Metai:
2018 m.

Trukmė:
98 min.

Šalis:
Lietuva

Režisierius:

Marius Markevičius

Vaidina:

Bel Powley, Jonah Hauer-King, Lisa Loven Kongsli, Sophie Cookson, Martin Wallström

Platintojas:
Acme Film

7
Recenzijos autorius:
6.8
Redakcijos vertinimas:
7
Lankytojų vertinimas:
7.3

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2018 10 18

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Laukėme laukėme ir pagaliau sulaukėme! Filmas pagal milžinišką populiarumą pelniusį  ir „The New York Times“ bestseleriu tapusį rašytojos Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“ (angl. „Between Shades of Gray“). Kartu su lietuviais šį filmą kūrė tarptautinė komanda, kurioje ir Holivudo atstovai, ir puikų dokumentinį „Kita svajonių komanda“ (angl. „The Other Dream Team“) sukūręs Amerikos lietuvis Marius A. Markevičius. Va dabar mes pasauliui parodysime! Viską parodysime! Ir kad kentėjome! Ir kad kiną mokame kurti! Ir nebebus gėda už lietuvišką filmą (sąlyginai lietuvišką). Čia bus tas hitas, kurį užsieniečiai pamils, už jūrų marių riedės ašarų pakalnės, o raudoni kilimai ir tviskantys apdovanojimai garsins Lietuvą visame pasaulyje! Tiesa tokia, kad filmą „Tarp pilkų debesų“ (kuris anglų kalba vadinasi „Ashes in the Snow“, o priežastis, kodėl buvo pasirinktas ne originalus knygos pavadinimas, yra gana akivaizdi) tikrai nebūtų gėda rodyti užsienio auditorijai. Tik labai didelis klausimas, ar jai jis būtų labai įdomus. Tuo labiau, ar jis sukrėstų iki širdies gelmių, ko, matyt, daug kas tikėjosi iš juostos, pasakojančios apie jaunos merginos ir jos šeimos tremtį Sibire.

Trumpai apie siužetą

1941-ųjų Kaunas. Penkiolikmetė Lina (akt. Bel Powley) svajoja apie mokslus dailės mokykloje ir atostogas prie jūros. Tačiau viskas pasikeičia lemtingą birželio naktį, kai ji su mama (akt. Lisa Loven Kongsli) ir mažuoju broliu Jonu (akt. Tomas Sweetas) išsiunčiama į tremtį Sibire. Prieš akis – ilgiausia gyvenimo kelionė gyvuliniame vagone, atšiaurios gamtos ir gyvenimo sąlygos bei baimė, jog niekada negrįši namo.

Per mažai skausmo, per mažai saldumo

Žiūrint šį filmą susidaro įspūdis, ar net geriau sakyti, jog pasitvirtina faktas, kad šis filmas skirtas ne mūsų šalies auditorijai, o užsienio. Tiksliau, amerikietiškai auditorijai. Dar tiksliau, vidutinio žiūrovo, kuris arba išsidrėbęs namuose ant sofos, arba kramsnoja spragėsius šiltai įsitaisęs kino salėje, akiai. Filmo kūrėjai padarė kompromisą ir nusprendė rodydami tremtį ir sovietinio režimo žiaurumą neperžengti tos ribos, kai žiūrovas pasijaustų nekomfortabiliai. Arba sumažinti žiūrovą sutrikdymą ir šokiravimą iki kiek galima mažiau.

Dėl šios priežasties ilgiausia Linos ir kitų tremtinių kelionė gyvuliniame vagone neatrodo tokia baisi. Baisi nebent visiškame šiltame konforto burbule gyvenančiam žmogui. Jeigu neskaitysime kelių ypač dramatiškų epizodų (filmo kūrėjai turėjo nuovokos juos įdėti, nes juk filmas apie tremtį negali būti jau visiškai nešokiruojantis), „ilgiausia gyvenimo kelionė“ labiau priminė važiavimą prigrūstu troleibusu Vilniuje piko metu, o ne palydėjimą į stingdančią mirties žemę.

Pats tremties ir joje gyvenančių vaizdavimas taip pat kelia nemažai klausimų. Scenaristas Benas Yorkas Jonesas teigė, kad iki tol nežinojo apie šį istorijos laikotarpį ir tai, jog Sovietų Sąjungą į Sibirą myriop pasiuntė tūkstančius Baltijos šalių gyventojų. Žiūrint filmą, akivaizdu, kad tai mažai apie tai girdėjusio vakariečio interpretacija. Vis tik, tokia interpretacija gali prisidėti prie naujo žvilgsnio į tragišką mūsų istorijos tarpsnį. Tačiau šis filmas yra naujas žvilgsnis nebent tokiems žmonėms kaip B. Y. Jonesas. Mums, girdėjusiems šimtus istorijų apie tremtį, „Tarp pilkų debesų“ nieko naujo pasiūlyti negali.

Net jeigu atsiribotume nuo temos ir kaip ji perteikta, didelio susižavėjimo filmas vis tiek nekelia. Žiūrint dramaturgiškai, kūrinys yra nuobodus. Siužetas pamažu plaukia plaukia ir nuplaukia. Nei scenaristas, nei režisierius nesugebėjo sudėti reikalingų dramatinių akcentų. Jie pateikė nuosekliai linija pasakojamą istoriją, į kurią sunku įsitraukti ar išlaikyti vienodą dėmesį viso filmo metu.

Kažkiek įdomesnės ir daugiau aštrumo galėjusios suteikti linijos taip ir lieka gerai neišpildytos. NKVD kareivis Nikolajus Kreckis buvo daugiausiai sluoksnių ir vidinės dramos turėjęs veikėjas. Pusiau ukrainietis, tarnaujantis sovietų karinėse struktūrose, palikęs šeimą už tūkstančių kilometrų. Veikėjo viduje virė dramos, nes jis bandė derinti žmogiškumą ir empatiją tremtinių atžvilgiu, bet kartu neišsiskirti iš kitų enkavedistų būrio. Tačiau šie vidiniai uraganai ekrane buvo panašesni į silpnus vėjelius, o ne rimtą egzistencinę dramą.

Rūta Šepetys, rašydama romaną, norėjo sukurti young adult knygą, tad laikydamasi žanro kanonų įtraukė dviejų jaunų žmonių meilės istoriją. Filme keli ilgesingi žvilgsniai ar bučinukai neišvystė realios meilės istorijos. Nei Linos ir Andriaus simpatija buvo ypatingai miela ar įkvėpianti, nei ji turėjo kažkokios realios įtakos siužetui. Tai buvo tik dar vienas papildomas atributas, kurį pašalinus, gal ir taip nykokas pasakojimas šiek tiek ir prarastų dalį žavesio, bet tai tikrai nebūtų ženklus kokybinis nuostolis.

O pasakojimas kaip plaukė, taip ir nuplaukė ligi pat pabaigos. Pabaigos pilkumas ir nykumas apibūdina visą filmą. Kas turėjo būti kulminacija ir atomazga, buvo tik dar vieni eiliniai punktai vientisoje istorijoje

Babelio bokštas

Mūsų kino teatruose yra siūlomos dvi „Tarp pilkų debesų“ versijos: anglų kalba, kuria ir buvo nufilmuotas filmas, bei įgarsinta lietuviškai. Pasirinkau anglišką variantą dėl dviejų priežasčių. Pirma, prieš tai ekranuose besisukę anonsai buvo įgarsinti lietuviškai ir, bent jau mano asmenine nuomone, atrodė neypatingai gerai ir su šiek tiek per daug teatrališko dramatiškumo balsuose. Taip pat, abejojau, ar dubliažas bus gerai sinchronizuotas, o žiūrėti į vieną pusę kalbančias lūpas ir į kitą pusę einančius žodžius yra skaudu. Antra, filmas originaliai buvo sukurtas anglų kalba, toks jis rodomas ir užsienio rinkoms.

Nematau problemos, kad užsieniečių vaidinami lietuviai kalba anglų kalba. Juk nesistebime ir nereikalaujame, kad filme apie Romos imperiją Russellas Crowe laužytų savo liežuvį ir bandytų kalbėti lotyniškai. Tačiau nuoseklumas ir kruopštumas detalėms yra svarbus, o kalbiniu atžvilgiu jo trūko. Jei jau buvo pasirinkta, kad lietuviai kalba angliškai, tai keista, kad kitur kalbos naudojimas buvo lanksčiai interpretuojamas. Laiškus veikėjai taip pat rašo angliškai, o iškabose, tokiose kaip „Uždaryta“, puikuojasi lietuviški žodžiai. Arba traukinyje giedamas Lietuvos himnas. Tikrai nesakau, kad reikėjo Vinco Kudirkos žodžius išversti į anglų kalbą, bet gal išvis nevertėjo priimti tokio kūrybinio sprendimo. Nuoseklumas yra labai svarbus. Taip, tai detalės, bet velnias jose ir slypi.

Vėlgi, angliškai prakalbo ir amerikiečių, ir britų, ir norvegų, ir lietuvių aktoriai. Tačiau skirtingi jų akcentai nebuvo didelė bėda. Didžiausia bėda buvo sovietų pareigūnus įkūnijančių aktorių bandymas govorit russkiy. Ne švedo Martino Wallströmo ar suomio Peterio Franzéno kaltė, kad jie nemoka rusiškai ir išlaužti padoriai skambančią rusų kalbą jiems sekėsi labai labai sunkiai. Bėda yra tų žmonių, kurie nusprendė, kad geriau taip kalbantys rusiškai negu padoriai kalbantys rusiškai. Netikiu, kad nebuvo įmanoma rasti kitų aktorių, kurių rusų kalba skambėtų normaliai. Kalba eina ne apie aktorinius sugebėjimus, o būtent apie kalbinius. Su visa pagarba, Martinas Wallströmas nėra Brado Pitto lygio superžvaigždė, kurios išėmimas iš projekto sumažintų žiūrovų ar žiniasklaidos dėmesį.

Kitas dalykas, jei jau nebuvo prašoma užsieniečių kalbėti lietuviškai, gal reikėjo ir neversti jų šnekėti rusiškai? Nors esu didelis mėgėjas, kai Holivudas nevienodina kalbų ir jei rodomi užsieniečiai, jie kalba gimtąja kalba, bet pažiūrėjus „Tarp pilkų debesų“, atrodo, kad geresnis sprendimas būtų visiems leisti kalbėti angliškai. Ir jei vakaruose ta tragiškai skambanti kalba ir nekels didelių nepatogumų, mūsuose ne vienas raukysis nuo apgailėtino tarimo.

Vaizdai ir garsai

Filmo techninė pusė atrodo kokybiškai, tad jei jums norėjosi, kad su Lietuvą susijęs filmas techniškai atrodytų holivudiškas ir dėl to nejustumėte gėdos, sveikinu, nejusite.

Kameros darbas atrodo gerai ir čia yra lietuvių operatoriaus Ramūno Greičiaus nuopelnas. Lietuvoje ir užsienyje besidarbuojantis profesionalas vėl pademonstravo lietuvių operatorių mokyklos klasę. Žiūrint į jo ar šviesaus atminimo Audriaus Kemežio darbus natūraliai kyla klausimas, kodėl išugdome tokius puikius meistrus, kurie istorijas gali perteikti vaizdu, tačiau neturime profesionalų, kurie sugebėtų parašyti kokybišką istoriją?

Hardcoriniai autentikos mėgėjai tikrai atras mažų detalių, kurios neatitiks to meto laikmečio, tačiau daugeliui paprastų žiūrovų tokie dalykai mažai rūpi. Iš pirmo žvilgsnio, laikotarpis atrodo atkurtas tinkamai, o kad maža aprangos detalė ne tokia, kokios būdavo 1941 metais, tai nėra didžiausia šio filmo problema. Filme pirmu smuiku groja istorija, o kad sagtis tokia, kokia tik po dešimties metų atsirado, tikrai nėra tragedija.

Muzikinis takelis buvo eilinė standartinė virkdanti melodija, kuriomis pasižymi daugelis tokio tipo juostų. Buvo bandoma įpinti keletą liaudies dainų. Jeigu laikytumėmės kalbinio nuoseklumo, gal ir nevertėjo jų dėti. Bet muzikinis takelis tikrai galėjo turėti įvairesnį melodinį pasirinkimą, kuriame nestigtų ir lietuvių liaudies muzikos motyvų. Nes jau tikrai daug kam pasaulyje nusibodo tas pats graudinantis smuikelio čirpenimas.

(Anti)herojai

Pagrindinė veikėja Lina, kurią įkūnijo Bel Powley, puikiai atspindi visą filmą. Ji, švelniai tariant, yra jokia. Kaip neužauga ir neišsivysto filmo istorija, taip ir Lina nuo pat pirmų filmo minučių iki pat pabaigos yra tokia pati. Jos išsigandusi ir vienoda veido išraiška buvo ir valgant pietus Kaune su tėvais, ir kariui nušovus tremtinę, ir pačioje filmo pabaigoje. Sunku apkaltinti aktorę, daugiau kritikos strėlių nusipelnė pats scenarijus, kuris praktiškai visus veikėjus įprasmino kaip labai vienalyčius.

Daugiau spalvų turinti veikėja buvo Linos mama Elena, kurią suvaidino Lisa Loven Kongsli. Tos spalvos, žinoma, buvo panašios. Elena filme buvo kovotojos figūra, kuri nesileidžia į kompromisus, nesidera su blogiu ir, neišduodama savo vertybių, turi vieną tikslą – išgyventi ir pasirūpinti savo vaikais.

Mažai laiko ekrane gavo generolą Komarovą įkūnijantis Peteris Franzénas. Jį, turbūt, būtų galima įvardinti kaip aiškiausią filmo antagonistą. Tačiau matant šį veikėją sunku jį įvardinti kaip visišką blogio įsikūnijimą. Jo žiaurūs veiksmai ar elgesys yra labiau sistemos ir užimamų pareigų padarinys, o ne iš vidaus kylanti agresija ir kitų individų niekinimas. P. Franzéno vaidyba buvo gera, o atmetus tą tragišką rusų kalbą, netgi labai kokybiška.

Jau aukščiau aptartas Nikolajus Kreckis buvo daugiausiai sluoksnių turintis veikėjas, kurio vidiniai virsmai kažkiek silpnai išsitransliavo. Vėlgi, Martino Wallströmo kaltinti nesinorėtų, jis savo darbą atliko gerai. Pats Kreckis buvo gilesnis veikėjas, bet tas jo gylis buvo labai jau arti paviršiaus. Peržvelgus visus filmo veikėjus, matyti, kad scenaristas tikriausiai daugiau išlaužti ir neturėjo gabumų. Pačios Kreckio metamorfozės, kai jis iš herojų lauko pereidavo į tarpinę zoną ar net antagonisto erdvę, tikriausiai buvo įdomiausia, kas nutiko šiame filme, o pats Kreckis buvo geriausiai išvystytas filmo veikėjas.

… ir pabaigai

Šis filmas tikrai nėra mūsų „Šindlerio sąrašas“. Tai nėra ir geriausias šio amžiaus lietuviškas filmas. Tai net ne geriausias šiais metais pasirodęs lietuvių filmas. Jeigu jums svarbu, ar tvarkingai jis pagamintas, ar nėra teatrališkos vaidybos ir ar jums nebus gėda šios juostos sieti su Lietuva, nuraminu, gėda nebus. Bet tik tiek. Jei kokybę matuojame tik tokioje skalėje, ar mums už filmą gėda, ar ne, ką tai pasako apie mus? Tai labai žemas standartas ir jei mes tik jame bandome sutalpinti lietuvišką kiną, tai labai liūdna. „Tarp pilkų debesų“ yra nykus filmas, o geriausiai jį apibūdina spalva, esanti filmo pavadinime.

6.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
5
Režisūra:
6
Kinematografija:
9
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (4)
  1. Buvau kine

    Alma rašo:

    2018 11 08 - 09:16


    Gaila. bet filmas nepateisino lūkesčių. Nesakau, kad blogas, bet ir nelabai geras. Ir labai jaučiasi, kad skirtas ne Lietuvos auditorijai. Veikėjai kažkokie neryškūs, ryškesni tik kareiviai. Keistai painiojamos kalbos, kartais kareiviai kalba rusiškai, kartais lietuviškai… Panašu, kad prodiuseris, visur girdamasis apie filmo poveikį, norimą rezultatą pateikė kaip esamą. Manęs nepalietė, nesujaudino, pažiūrėjau ir tiek. “Ekskursantė” man patiko labiau.

  2. Buvau kine

    virginijus rašo:

    2018 11 16 - 17:23


    Maniau kad bus idomesnis.Nepadare jokio ispudzio. Tiesa pasakius laukiau pabaigos.Ištemtas ,nuobodokas. Veikejai kažkokie neryškus. Vienu žodžiu neperteikė tu laikų žmoniu pergyvenimo, jų nelaimės, vargo, viskas taip paviršutiniškai parodyta.

  3. Buvau kine

    Mana rašo:

    2019 07 14 - 11:23


    Filmas toks pusė bėdos, bet jeigu lygint su knyga, tiesiog nieko gero. Perskaičiau knygą ir norėjau pažiūrėt filmą, bet filmas labai nuvylė. Knyga įtraukianti, įdomi, o filmas labai greitai viskas vyksta. Knygai duočiau 9/10 , 3/10 🙂

  4. Buvau kine

    Skaičiusi knygą rašo:

    2019 08 14 - 20:13


    Pirma perskaičiau knygą, po to pažiūrėjau filmą. Knygoje viskas daug detaliau perteikta, žmonių skausmas, kančia, nežinomybės baimė. Tie patys kareiviai, ir Kreckis nebuvo toks personažas, kaip filme. Daug neatitikimų lyginant su knyga, keliose vietose prodiuseris leido sau įsijausti ir scenas sukurti pagal save, nutolus nuo knygos istorijos. Filme veikėjai kategoriški, arba visiškai geri, arba visiškai blogi, Kreckio vidinė kova su savimi ir su pareigomis pateikta nenatūraliai, iš knygos susidariau kitokią nuomonę. Filmas daug švelnesnis tiek savo vaizdais, tiek veikėjų charakterių minkštumu, matosi, kad daugiau pateiktas kaip lengva istorija, su “šiokiais tokiais” išgyvenimais. Knygoje gausu įvykių, kurie yra šokiruojantys, manau buvo galima parodyti tikrai daugiau, o ne kelias scenas rodomas filmo metu, pratempus vietomis įterptais prodiuserio “savaip interpretuotais” įvykiais ištęsti iki filmo. Filmu nusivyliau, jis tikrai neperteikia visos tos atmosferos, kurią sugebėjo perteikti knyga.