Režisierius Andy Muschietti, ko gero, žinomiausias dėl kito savo siaubo perliuko „Mama“, su trenksmu įžengia į siaubo filmų industrijos areną pristatydamas „Tai“ ( origin. „IT“). Tai siaubo novelių meistro Styveno Kingo – kaip teigiama, kraupiausios istorijos – ekranizacija. Pirmoji kino adaptacija buvo pristatyta 1990 metais ir pateikta kaip dviejų dalių filmas. Tai istorija, kuri vyksta melancholiškame Derio miestelyje, kur nuo XX amžiaus pradžios įvykusios tragedijos kas 27 metus miestelį ima krėsti įvairiausio masto negandos. Tad praėjus eilei dekadų – virš miestelio vėl ėmė kauptis tragedijos debesys, kuomet vienas po kito čia ima dingti vaikai. Draugų būrelis, besivadinantys „nevykėliais“, imasi aiškintis vaikų dingimo priežastis, kai dingsta vieno iš jų brolis, o fone vis dažniau ima rodytis grėsmingų bruožų klounas.
Būsiu atviras, ko gero, tai pirmasis siaubo filmas mano gyvenime, kurio peržiūros nuoširdžiai bijojau. Nežinau, ar labiau dėl to, jog sumautai nemėgstu klounų. O gal dėl to, jog žinau, kaip dažniausiai baigiasi antrinės filmų, ypač siaubo, ekranizacijos. Tikriausiai dėl to, jog medijos tiesiog spirgėjo nuo žinios, jog pats Styvenas Kingas šį filmą žiūrėjo net dukart ir liko apšalęs nuo jo kokybiškumo. Tačiau čia lyg šuolis su parašiutu – net neįsivaizduoji, kaip tai padaryti, bet iššokus – apima geriausias pasaulyje jausmas. Taip ir su šiuo filmu. Tad, ponai ir ponios, taip! Tai yra pats unikaliausias siaubo filmas, kurį mes dabar galime turėti savo rankose. „Anabelės“, „Išvarymai“ ir „Tūnantys tamsoje“ bei kiti projektai yra tiesiog neblogi palyginus su šiuo šedevru. Bet kodėl? Pažiūrėkim.
Siužeto autentiškumas
Pradėkim nuo to, jog – pirmiausia – šis filmas turi vieną unikaliausių siužetinių linijų. Čia viskas vyksta autentiškai gyvai, nesijaučia jokių klišinių detalių, kurios tokiuose filmuose dažniausiai lipa viena per kitą. Bet čia ne toks filmas. Istorija vystosi labai natūraliai, leidžianti žiūrovui užsimiršti ir būti nuolat nustebinamam neįprasto siužeto realizavimo. Viena nuostabiausių šio siužeto detalių ir yra tai, kad žiūrovas nežino, kas ir kaip vyksta, nes siužeto konstruktas yra kur kas sudėtingesnis nei paprastai būna tokio pobūdžio filmuose. Na, bet čia ne tokio pobūdžio filmas. Žiūrėdami filmą, Jūs nematot veikėjų, kurie, kažkokiom aplinkybėm galų gale bus nužudomi. Ne. Siužetinėj srovėj Jums yra sukuriamas autentiškas Tų veikėjų psichologinis paveikslas, Jų tarpusavio ryšys. Dėl to Jūs galite jausti kaip prie visos šitos formulės yra adaptuojamas siaubo faktorius, kas priverčia žiūrovą bijoti dėl veikėjo ne todėl, kad jis bus pagal planą galimai nukenksmintas, bet todėl, kad žiūrovas Jaučia veikėją. Režisierius įtraukia žiūrovą į dialogą su pačiu Siužetu, o tai sukuria tikrai neįprastą autentiškumo jausmą.
Kalbant apie patį siaubo pateikimo konstruktą, šis filmas yra nuostabus tuo, juo čia Jūs nesate stekenami dar viena paranormalių demoniškų dvasių apsireiškimų pasiutpolke. Čia siaubo faktorius turi veidą, kūną ir tuo labiau – ne vieną: kiekvienam iš vaikų jis pasirodo pagal jo psichologinį portretą. Tad vietoje to, kad visą filmą lauktume kažkokios scarejump scenos – čia jos irgi visai neblogai integruotos – Mes susiduriame su piktąja dvasia akis į akį – ir ne su vieninteliu jos pavidalu, o net keletu, kas žymiai praskaidrina įsitraukimą į patį siaubo kontekstą. Tikriausiai, net nereikia sakyti, kad viso filmo metu, bent jau man, smegenys buvo maloniai elektrifikuojamos. Tiesiog šypsojausi kartu su pačiu klounu filme (does this makes me a psycho?).
„Stranger things“ meets „IT“
Įdomu buvo matyti, jog filmui apie dingusius vaikus buvo pasirinktas ir „Stranger Things“ žvaigždė Finn Wolfhard (sutapimas?). Tik kitaip nei minėtame projekte – čia jis yra nesustabdoma „your momma…“ juokelių mašina, kas, atvirai pasakius, labai teigiamai praskiedžia filmą scenarijiniu aspektu. Be kita ko, filmas scenariškai yra toks pat linksmas, koks ir psichologiškai sunkus – tad nuostabi emocijų karuselė čia tiesiog garantuota. O kalbant apie klouną Pennywise, kurį įkūnyjo Bill Skarsgård, galiu tik pasakyti… Anabele, gali jau grįžti į žaislų dėžę. Nežinau ar galėčiau dabar šiam personažui prilyginti kokį kitą siaubo subjektą, kuris taip stipriai galėtų paveikti ir sulaužyti žiūrovo smegenis. Jis tiesiog yra baisiausias klounofobų košmaras – nuostabiai realizuotas, įlendantis į giliausias sąmonės kertes ir kuždantis „you‘ll float too!“.
You‘ll float too!
Vainikuojant šią apžvalgą, galiu pasakyti, jog visiškai nesistebiu, jog Stevenas Kingas šį filmą žiūrėjo dukart. Tai pirmasis siaubo filmas, kurį noriu mažiausiai pamatyti dar bent keletą kartų. Tai projektas, kurį pirmą kartą gali pažiūrėti tik susipažinimui, o antrą kartą jau žiūrėti tikrajam išgyvenimui pajausti. Šis filmas, neabejotinai, yra geriausia, ką siaubo kino gurmanai gavo per labai ilgai laikotarpį – iki tol būta tik užkandžiai.
