Juostos scenaristas, prodiuseris ir režisierius, kino komedijose besispecializuojantis kino kūrėjas Davidas Dobkinas nuo režisūros padaręs trijų metų pertrauką grįžta su savo pirmąja karjeroje rimto konteksto juosta. „Šanchajaus riterių“, „Slėpkit pamerges“ ir „Pono Vudkoko“ kūrėjas šį kartą kartu su Downey klanu pristato šiek tiek ironišką, labai jautrią ir galiausiai rimtą dramą apie tėvų ir jų vaikų santykių trapumą bei šeimos svarbą kiekvienam iš mūsų.

Žiūrovas kviečiamas savo kailiu ne tik pajusti suaugusio sūnaus neapykantą tėvui, tačiau ir pamatyti sielvartą, kuris kaupėsi visus tuos metus kol jiedu buvo nutolę vienas nuo kito, taip pat įtampos kupiną teismo procesą, galintį juos abudu ir vėl suvienyti į vieną darnią šeimą.

Apie ką mes čia…

Per vieną savo teismo procesų sėkmingas teisininkas Henkas gauna ne itin džiuginantį telefoninį skambutį – vyras sužino apie savo motinos netektį ir paskubomis išvyksta į gimtąjį miestą, kur jį pasitinka šeima – du broliai ir tėvas, su kuriais jis ilgus metus nepalaikė jokio kontakto. Henkui tai sunkus gyvenimo laikotarpis, nes atvažiavus į mamos laidotuvės jis supranta, kad ir vėl prasidės priekaištai iš jo tėvo pusės dėl jo vedamo gyvenimo. Tačiau viskas yra dar blogiau nei jis gali įsivaizduoti. Jo tėvas, būdamas vyriausiu miesto teisėju, apkaltinamas žmogžudyste. Henkui iškyla dilema, grįžti namo ar visgi padėti jo nekenčiamam tėvui…

Kūrinio vidus

Kada paskutinį kartą buvo galima pamatyti gerą filmą apie teisėjus? Tikrai gana seniai, todėl naujausią Davido Dobkino juostą galima sutapatinti su geriausiais per paskutinius dvidešimt metų šios tematikos darbais. Savo atmosfera ir pateikimu juosta labai primena 1996 metų filmą „Metas žudyti“, taip pat ir labai populiarų savo laikų filmą „Verdiktas“, kurį sukūrė 1982 metais legendinis režisierius Sidney‘is Lumetas (1957 metais pristatė ir vieną įsimintiniausių visų laikų juostų – „12 įtūžusių vyrų“).

Žinoma, teismas ir pats procesas, susijęs su pagrindiniais veikėjais, – tai tik uždanga, fonas, leidžiantis juostos istorijai geriau vystytis. Jis taip pat puikiai laiko įtampoje ir neleidžia iki pat filmo galo suprasti visos tiesos apie aptariamą incidentą. Pagrindiniame plane atsiduria itin sunkūs ir labai šalti tėvo ir sūnaus santykiai. Teisėjas ir advokatas, kurie jau virš dvidešimties metų tarpusavy nesikalbėjo, staiga, po šeimyninės nelaimės pradeda jausti artumą vienas kitam. Šis teminis juostos pagrindas vystomas iš labai įdomios pozicijos. Žiūrovui leidžiama suartėti su rodomos šeimos nariais, pažinti visą jų gyvenimo būdą, jų siekius ir nutikimus. Režisierius labai nuodugniai išanalizavo visą šios aptariamos šeimos paveikslą. Taip pat ir nuoseklus pasakojimo būdas su kiekviena scena leidžia žiūrovams pažinti po dar vieną detalę, susijusią su pagrindinių herojų santykių pašlijimu.

Juostos metu matome dviejų tėvų kartų santykius su jų vaikais. Pirmiausia, tai Henko ir jo tėvo Džosepo bendravimą ir atitolimą vienas nuo kito, antroje vietoje Henko bei jo dukters santykiai. Analoginė situacija, kuri galiausiai galės privesti Henką prie to paties kas atsitiko tarp jo ir jo tėvo. Dramatiškas vaizdas, ypač, kai režisierius norėdamas pabrėžti tai, kad žmonės turi mokėti mokintis iš savo klaidų, parodo visiškai kitokią realybę. Savanaudiškumo kupinų žmonių paveikslas, kurie bando kovoti su savo ego, tačiau tas jiems sekasi itin sunkiai. Taip pat juostos metu galima pamatyti dar ir kitą gyvenimo pusę – praeities klaidų vežimą, kuris galiausiai sugeba pasiekti savo adresatą. Tas būtent ir nutinka Henko personažui, kuris savo kelyje sutinka praeities vaiduoklius. Niekada nėra per vėlu priminti tai, ką esi padaręs, ir ištaisyti susiklosčiusios situacijos. Būtent tai ir nori mums pasakyti filmo kūrėjas – reikia mokėti pripažinti savo klaidas, iš jų pasimokyti ir galiausiai atleisti sau ir tiems, kurie kada nors sugebėjo tave įžeisti.

Šnekant apie patį procesą, galima paminėti, kad jo pavaizdavimas labai apgalvotas bei turintis tinkamai parinktas menkiausias detales – kaip ir pridera geriausiems tokios temos filmams, kuriuose iki pat galo nežinai kaip teismo salėje pasibaigs visas šis spektaklis. Taip pat dėka šio proceso, juosta sugeba ne tik kad išlaikyti nežinioje, bet ir puikiausioje įtampoje. Žiūrint filmą labai sunku atsispirti nuo galvojimo apie visus įmanomus šios neįprastos bylos nagrinėjimo baigties variantus – tas ir žavi tokio pobūdžio juostose, kurios leidžia įjungti protą. Žinoma, tai nereiškia, kad filme, kurio režisierius anksčiau statė vien tik komedijas, neatsiras vietos humorui. Taip, filme yra gana neblogų scenų, kuriose humoras įpaišytas neįtikėtinai gerai. Šiuo atveju režisierius sugebėjo išlaikyti balansą tarp draminio filmo pavidalo ir jo fono.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, filmo herojai puikiai atliko savo funkcijas šio pasakojimo pamato sukūrime. Nemaža to, kiekvienas jų buvo atskleistas tiesiog puikiai. Matome labai draminį visų filme pasirodančių veikėjų bendrą vaizdą. Nors pagrindiniame plane atsiduria Henkas ir jo tėvas, kurie buvo pateikti tiesiog nepakartojamai, negalima skųstis ir artimiausiais jiems žmonėmis – abudu broliai, kurie nors ir skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau gerai įsipaišė į bendrą Palmerių šeimos paveikslą. Taip pat ir romantiniai santykiai nebuvo užmiršti – filme matome gana žvaliai vystomą senosios meilės istoriją. Kaip ten sakoma – pirmoji meilė nerūdija. Geras Samantos ir Henko duetas, kuris šiek tiek praskaidrina nuotaiką nuo gana rimto siužetinės linijos vystymo.

Juostos trukmė – 2h 30 akimirksniu prabėgančių minučių, todėl galima teigti, jog filmas nėra vienas tų, spinduliuojančių sunkiuoju kontekstu. Filmą galima žiūrėti tiek poroje, tiek su visa šeima, tiek draugų kompanijoje. Tai universalus kūrinys, leidžiantis pamatyti šiek tiek kitokią tikrovę, leidžia suvokti šeimos ir artimųjų žmonių svarbą bei priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę – kartais gi reikia tiek nedaug, kad būtų galima pasijausti laimingu ir mylimu žmogumi.

Techninė juostos pusė

Viena geriausių filmo akimirkų – tai puikus ir labai gerai nuteikiantis operatoriaus darbas. Žinoma, čia neturi būti jokios nuostabos – visgi visą tai atliko pats dviejų Oskarų laureatas („Šindlerio sąrašas“ ir „Gelbstint eilinį Rajeną“) Januszas Kaminskis, kurio darbai kalba patys už save. Žvalus kameros darbas, apčiuopiantis ne tik mažiausias smulkmenas, pagrindinių veikėjų grimasas, bet kartu ir nepakartojamus kraštovaizdžius – vien ta scena, kurioje Henkas važiuoja dviračiu verta aplodismentų.

Muzikinis juostos pavidalas galbūt šiek tiek vangokas, gana šaltas ir ne toks įsimintinas, bet visumoje, muzikinės kompozicijos neleidžia pernelyg nusivilti juosta. Šiuo atveju atmosfera išlaikyta gerai, o ir pačių scenų stiprumas šiame filme neturėjo priklausyti nuo garso takelio ir jam suteikto pasireiškimo. Tai tik pasigardžiavimas prie nuostabaus patiekalo, kurį mums paruošė režisierius Davidas Dobkinas.

Filmo montažas puikus. Šioje techninės filmo pusės dalyje nėra prie ko prikibti. Siužetinė šios nepakartojamos istorijos linija vystoma labai patraukliai, be jokių nukrypimų į lankas su nevykusių scenų sulipdymu. Taip pat nereikia pamiršti, jog filmo struktūra ir jo įtampos kupinas siužetas pateikiamas labai įmantriu būdu, kad žiūrovas iki pat galo negalėtų suvokti visos tiesos – taip neatskleidžiamas įtampoje laikančios bylos rezultatas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Kalbant apie aktorius galima pasakyti, jog šios dienos laukė ilgai visi ištikimi aktoriaus Roberto Downey Jaunesniojo gerbėjai. Žymusis Holivudo „playboy‘us“, arogantiškas ir visada ironizuojantis aktorius po ilgų metų galiausiai nusimetė Tonio Starko kostiumą su „Geležinio žmogaus“ įvaizdžiu ir suvaidino rimtame filme, pretenduojančiame į prestižinius apdovanojimus. Labai gera, natūrali, įtraukianti aktoriaus vaidyba. Robertas įrodo, jog tai labai visapusiškas aktorius, galintis suvaidinti bet ką, ne vien super didvyrį, už kurio rolę jis gauna didžiausius honorarus Holivude.

Taip pat džiugu, kad kino ekranuose viename iš pagrindinių vaidmenų pasirodė legendinis Robertas Duvallis, kurį žiūrovai labiausiai pažįsta iš pirmųjų dviejų „Krikštatėvio“ filmų. Išties sunkiai suvokiamas aktoriaus talentas, kuris būdamas aštuoniasdešimties trijų metų amžiaus, suvaidino tokį rimtą ir galiausiai sunkų vaidmenį. Dramatiškas ir labai įtikinantis pasirodymas. Matyt, už šį vaidmenį aktorius pretenduos gauti Oskaro nominaciją geriausio antraplanio aktoriaus kategorijoje.

Be šių dviejų bendravardžių, savo buvimu ir gera vaidyba juostą pagražina Billy‘is Bobas Thorntonas, kurį Lietuvos žiūrovai paskutinį kartą kinuose galėjo pamatyti 2010 metais. Taip pat savo pastangų pridėjo žavioji Vera Farmiga, kuri nepagailėjo ir savo moteriškų kerų, kad šis filmas taptų dar patrauklesniu.

Antraplaniuose vaidmenyse taip pat įstrigo gana gerai žinomi ekrano veidai. Pirmiausia, tai Vincentas D‘Onorfio, kurio pasirodymas nors ir nebuvo iš svarbiausių, tačiau aktorius labai patrauklus akimis. Taip pat, filme nustebina ir Daxas Shepardas, kuris dažniausiai pasirodydavo bukose komedijose arba mažabiudžečiuose filmuose. Čia jo vaidmuo ne tik, kad įtikinamas, bet ir puikiai atliktas. Taip pat ir Davidas Krumholtzas pasirodęs ekrane sukelia šypsena. Šiek tiek suapvalėjęs, tačiau vis dar toks pat juokingas koks buvo prieš dešimt metų.

Verdiktas

„Teisėjas“ – tai per dvidešimt metų vienas geriausių filmų apie teisininkus ir teismo procesus. Filme netrūksta gerai vystomo bylos narpliojimo, natūraliai sukeliamos įtampos, nuoseklios tėvų ir vaikų santykių analizės, patrauklios istorijos apie šeimos svarbą bei nuostabios aktorių kolektyvo vaidybos, kurios metu pagaliau pamatome Roberto Downey Jaunesniojo pasirodymą visiškai jam nebūdingame amplua.

8.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Rasa. / 2014 lapkričio 11

    Šitas filmas buvo 1/2 mano šių metų laukiamiausių sąrašo . Vaidyba, scenarijus tikrai vertas šio recenzijos autoriaus 9. Aktorių vaidyba nenuvylė,kaip ir visuomet. Nežinau, ši istorija puikiai perteikia vaikų ir tėvų santykius. Downey čia,kaip visuomet puikiai tiko .