Recenzija

Telma

Thelma

Telma
N-13Drama, Fantastinis, Mistinis

Metai:
2017 m.

Trukmė:
116 min.

Šalis:
Norvegija, Prancūzija, Danija, Švedija

Režisierius:

Joachim Trier

Vaidina:

Eili HarboeKaya WilkinsHenrik RafaelsenEllen Dorrit PetersenGrethe Eltervåg

Platintojas:
Kino aljansas

6.9
Recenzijos autorius:
6.5
Redakcijos vertinimas:
7.1
Lankytojų vertinimas:
7

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2018 04 15

2000-aisiais pasaulis šventė tūkstantmetį. Vienas tokių „tūkstantmečio vaikų“ (žinoma, šiek tiek perkeltine prasme) – norvego Joachimo Triero debiutas kine. Pradėjęs dviem trumpametražiais po šešerių metų jis pristatė ir savo debiutinį ilgo metro filmą – juostą „Reprizą“ (norv. „Reprise“, 2006 m.), sulaukusią palankių įvertinimų – tiek kritikos, tiek apdovanojimų prasme. Toliau jo filmografijoje randame juostą „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (norv. „Oslo 31. august“, 2011 m.), kuri buvo parodyta Kanuose (programoje „Ypatingas žvilgsnis“ / „Un certain regard“). Dar po ketverių metų į jo filmografiją įkrito drama „Garsiau už bombas“ (angl. „Louder Than Bombs“, 2015 m.), tapusi pirmąja šio jauno režisieriaus anglakalbe juosta. Po jos ilgai laukti neprireikė ir J. Trieras į kino teatrus su nauju kūriniu „Telma“ (norv. „Thelma“, 2017 m.) grįžo praėjus dvejiems metams. Šįkart, panašu, jis ėmėsi šiek tiek eksperimentuoti sau įprastą dramos žanrą supindamas su fantastikos ir mistikos elementais.

Trumpai apie filmo siužetą

Jauna mergina Telma (akt. Eili Harboe) pradeda studijuoti universitete. Iš provincijos atvykusi į Oslą drovi religinga Telma čia nieko nepažįsta, neturi draugų. Kas vakarą pavyzdingai reguliariai skambina tėvams (akt. Henrik Rafaelsen ir Ellen Dorrit Petersen). Tačiau kartą skaitykloje Telmą ištinka keistas, į epilepsiją panašus priepuolis. Vėliau Telma susipažįsta su tuomet šalia buvusia Anja (akt. Kaya Wilkins). Pamažu Telma įsisuka į draugų ir vakarėlių sūkurį, tačiau priepuoliai, lydimi keistų aplinkybių, kartojasi – ypač tada, kai šalia atsiduria Anja. Gydytojai bando nustatyti tikrąją ligos priežastį ir Telmai dar teks daug ką išsiaiškinti apie save pačią.

Ne visai tipinis J. Triero filmas

J. Trieras savo filmuose pasakoja apie jaunus žmones ir jų problemas: depresiją, vienatvę, reabilitaciją, santykius su tėvais. Šiuo aspektu „Telma“ yra iš esmės tipinis „trieriškas“ filmas – jo centre atsiduria jauna, vienatvę kenčianti mergina, filme plėtojamos santykių su tėvais ir pirmosios meilės temos. Tačiau vis tik tuo pačiu ši juosta išsiskiria iš likusios J. Triero filmografijos.

J. Trieras pirmą kartą iš savo jau „atkalto“ dramos žanro žengia šiek tiek toliau ir bando pažaisti kitų žanrų elementais. Todėl „Telmoje“ susipina mistika ir fantastika. Ne per daug – filmas netampa fantastinis, tik tiek, kiek reikalinga siužetui. Tačiau gal kiek ir per mažai, nes nei antgamtiškų galių kilmė, nei priežastis, nei galimybės filme vis tik nėra atskleidžiamos iki galo.

Nors didžiąją laiko dalį ekrane matome Telmą, panašu, kad ji pati apie save žino ne ką daugiau, nei parodoma žiūrovams. Kita vertus, mažai tikėtina, kad ji negalėtų prisiminti to, kas nutiko tuomet, kai jai buvo šešeri.

Kur aš tai mačiau?

Panašu, kad J. Trierui ne itin pasisekė atskleisti pagrindinę veikėją ir jos paslaptį. Galbūt todėl, kad filmas atrodo tarsi iš gabalų sulipinta interpretacija žinomų juostų elementų tema. Jei paimtume gabalą „Kerės“ (angl. „Carrie“, 1976 m.), dalį „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“ (pranc. „La vie d‘Adelle. Chapitre I et II“), žiupsnį iš Alfredo Hitchcocko „Paukščių“ (angl. „The Birds“, 1963 m.) ir dar ką nors iš kokių „Paranormalių reiškinių“ (angl. „Paranormal Activity“, 2007 m.) ar net „X failų“ (angl. „The X Files“), tai ir gautume kažkokį tokį Frankenšteino monstrą, koks yra „Telma“. Galbūt tai ir atsako į klausimą, kur glūdi šio filmo problema – greičiausiai buvo išsižiota aprėpti daugiau, nei sėkmingai pavyko perkelti į ekraną.

Ne taip ir blogai, bet vis tiek nelabai…

Nors vis tik gal ir nėra taip blogai. Ypač, jei nepersekiotų tasai „déjà vu“ jausmas. Deja, jis išlieka beveik per visą filmą. Tačiau pagrindinai priekaištai lieka tokie patys – paviršutiniškumas ir originalumo stoka.

Blogiausia, kad negali sakyti, jog J. Trieras nesistengia – bent jau pirmojo priekaišto atveju. Jis bando koncentruotis į Telmos personažą, parodyti jos vienatvę, nedrąsumą, artumo alkį, prie fanatizmo artėjantį religingumą, amžiną kaltės jausmą. Tačiau kažkaip vis tik neprisikapsto taip giliai, kaip galėtų.

Antrasis priekaištas galėtų būti atsakomas tuo, kad, savaime suprantama, jog dabartiniams kino kūrėjams išrasti ką nors naujo yra labai sunku, jeigu ne neįmanoma ir, žinoma, jie visi yra veikiami to, kas buvo septintajame mene buvo nuveikta iki šiol. Ir, kas be ko, tematikos taipogi gali kartoti. Visa tai priimtina ir suprantama, tačiau vėlgi, kyla įtarimas, ar homoseksualumo tema šiame filme nebuvo tiesiog pigus triukas, siekiant didesnio kritikų ir LGBT bendruomenės palankumo? Kita vertus, prieš dešimt metų tai dar galėjo suveikti, dabar ši tematika nieko nei stebina, nei šokiruoja.

Tad vietoj paviršutiniškumo ir pakankamai akivaizdaus noro surankioti kitų filmų trupinius, labiau norėjosi, kad J. Trieras dar labiau koncentruotųsi į Telmą ir tą jos antgamtišką prigimtį. Romantinė linija čia net nebuvo būtina.

Aktorių pasirodymas ir techniniai dalykai

Vertinant aktorių pasirodymą, pirmiausia reikėtų pradėti nuo jaunosios Eili Harboe, įkūnijusios Telmą. Jai tenka daugiausiai ekrano laiko ir sudėtingiausi tiek emociniai, tiek fiziniai epizodai. Atrodo, kad jauna aktorė su vaidmeniu susitvarkė pakankamai neblogai – įtikinamai perteikė Telmos desperaciją, aistrą, vienišumą, liūdesį. Kitų aktorių pasirodymas yra maždaug toks, kokio galima tikėtis – natūralus ir įtikinantis, bet kartu ir skandinaviškai santūrus.

Filme bandomi skirtingi kameros rakursai – filmuojama iš viršaus, varijuojama stambiais planais. Antgamtiškas scenas lydi kiek pabodusi klišinė „bloga lemianti“ muzika. Bet šiaip garso montažas palieka neblogą įspūdį. Vaizdo montažas kartais kiek per daug šokinėja nuo „dabar“ į „tada“, ar nuo vieno personažo prie kito.

Reziumė

„Telma“ – kiek netipinis J. Triero filmas, kuriame per daug nepiktnaudžiaudamas jis dramą supina su fantastikos ir mistikos gijomis. Filmas galėtų būti įdomus ir užmenantis klausimą apie mums nepažinią mūsų pačių ar mūsų vaikų prigimtį ir griaunamąją norų galią, tačiau vis tik viskas taip ir praslysta tarsi paviršiumi, kol režisierius į filmą bando sugrūsti keletą žinomų siaubo filmų elementų ir keletą vaivorykštės atspalvių. Nors filmas pažiūrimas, bet vis tik palieka neišbaigtumo ir neišnaudoto potencialo įspūdį. Tad jei domina lengvi šiaurietiški šiurpuliukai ir jauno žmogaus adaptacija svetimame mieste – galite užmesti akį. Bet jei tikitės, kad paaiškės paslapties šaknys – tai teks nusivilti.

6.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
5
Kinematografija:
8
Garso takelis:
5
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D

Komentarai (1)
  1. Buvau kine

    Antanas rašo:

    2018 04 15 - 23:44


    Vikte, manau, kad dar kiek per aukštai įvertinai. 4/10. Visiškas nusivylimas, nerekomenduoju.