Nepamirštami veikėjai kokybiškai siaurame seriale

Blogiausias dalykas su „True Detective“ yra tai, kad serialas yra nuspėjamai nuostabus. Kai praėjusią vasarą pasirodė pirmasis treileris, kiekvienas jį pamatęs žmogus pasižadėjo 2014 metais šitam projektui paskirti visas aštuonias valandas. Per trisdešimt sekundžių tame treileryje, kuriame du pagrindiniai serialo veikėjai pasirodė vos sekundei, yra sukuriama mistiška, graži ir tuo pačiu kraupi atmosfera. Per visas aštuonias serijas nuo tokios nuotaikos serialas neatsitraukia nei sekundei, ir tai gali atrodyti neįdomiai, nes tokio tipo serialai įprastai yra labai nuspėjami.

Galiu garantuoti tik tiek, kad kažko panašaus televizijoje jūs nesate matę.

Na, galbūt ne kokybės prasme. „True Detective“ jokiu būdu nėra blogas serialas, ir nors kai kurie mėgsta hiperbolizavimus, netikėkite nei vienu, kuris taip sako. Bet kartu kritiškai patariu apsvarstyti ir teiginius, kurie sako, kad šitas serialas yra geriausias televizijai nutikęs dalykas vien dėl to, kad jokie didieji serialai – „Sopranai“, „The Wire“ ir kiti – neturėjo tokio nuostabaus ir tobulo pirmojo sezono. Tokiems teiginiams didžiulę įtaką padarė ketvirtoji serija „Who Goes There“, kurios kulminacija tapo šešių minučių trukmės visiškai vientisa scena, kuri savo įspūdingumu pralenkia ir milijoninius biudžetus su geriausiais režisieriais turinčius filmus. Ši serija neabejotinai bus įvardijama kaip viena geriausių šiais metais, bet argumentuojant vien ja sakyti, kad nieko geresnio televizija nėra sukūrusi, yra mažų mažiausiai neprotinga.

Tokiai logikai prieštarauja ir faktas, kad „True Detective“ yra antologinis serialas, ir iš dabartinių tokio stiliaus pavyzdžių galima išskirti nebent „American Horror Story“. Tai, kad šis sezonas rodo dviejų detektyvų, Rasčio Koulo ir Marčio Harto gyvenimus septyniolikos metų bėgyje (šokinėjant laikotarpyje tarp 1995 ir 2012 metų), nereiškia, kad kitame sezone bus rodoma kažkas net iš tolo panašaus. Toks stilius dabartinėje kabelinėje televizijoje, kurioje yra daugybė pinigų ir kūrybinė grupė neprivalo įsipareigoti daugybei serijų, yra tikra palaima visapusiškai, kuomet trumpam projektui galima ir surasti tinkamus aktorius, ir sukurti konkrečią istoriją.

Būtent pastarasis elementas tapo didžiausia palaima „True Detective“. Pirmajame sezone didžiausias dėmesys krenta būtent ant dviejų pagrindinių detektyvų, buvusių kolegų, kurie ilgainiui dėl nesutarimų išsiskyrė ir vėl buvo priversti susitikti dėl naujai tiriamos bylos, kurią jiedu tariamai užbaigė prieš keliolika metų. Bet žiūrovui iš pradžių kyla klausimas ne dėl ko jie išsiskyrė, o kaip jie išvis sugebėjo sutarti. Rastis ir Martis yra labiausiai vienas į kitą nepanašūs žmonės, kuomet pirmasis yra neįtikėtinai keistas ir niekam nežinomą praeitį turintis vienišas naujokas detektyvų skyriuje, o antrasis yra savotiškas veteranas, turintis šeimą ir vaikų, turintis įprastas taisykles ir visai nenorintis taikstytis su nauju partneriu.

Scenos po septyniolikos metų struktūriškai padeda dar labiau, kuomet Martis ten yra vis dar dirbantis, bet gyvenimą kiek sujaukęs žmogus, o Rastis yra visiškai ekstremalus variantas to, ką matėme jo praeities scenose. Jųdviejų nuotykiai tarp šių dviejų datų yra kaip tobulas, visur tinkantis skylių užkamšymas, kuomet po truputį serialas artėja prie paaiškinimo kaip tie žmonės tapo tokiais, kokiais yra dabar. Ir scena po scenos, po kiekvieno Marčio ir Rasčio dialogo, ir kiekvieno egzistencialistinių temų perpildyto Rasčio monologo ta skylė užsipildė, ir jeigu jau hiperbolizuosim, Rastį padarė vienu nuostabiausių kada nors televizijoje pasirodžiusių veikėjų. Jo monologų kiekis, tiesa, buvo priežastis, dėl kurios serialas negalėjo iškart pasiekti sezono pabaigos lygio, nes žiūrovai iškart buvo įmesti į tariamai prasmingus Rasčio žiūrėjimus pro langą, kurie tuo metu neturėjo rimtesnės paskirties, bet giliau pažinus šitą vaikiną pagaliau buvo galima pamatyti visą tikrąjį serialo potencialą.

Ilgainiui atsirado sakančių, kad to pilno potencialo išnaudojimo dar nėra ir nebus todėl, kad serialas absoliučiai neturi nei moterų, nei rimčiau apibrėžtų antro plano veikėjų, kas paviršutiniškai yra kvailas argumentas, bet savyje turintis šiek tiek tiesos. Antraplaniai veikėjai bet kokiame seriale žymiai labiau praplečia pagrindiniuosius, tad jų reikia ne vien tam, kad būtų daugiau skirtingų žmonių. Panaši kalba čia yra ir apie moteris, kurių ryškiausia buvo Marčio žmona ir kitos jo draugės, bet čia, vulgarokai, buvo pasitelktos visos kabelinės televizijos galios, kuomet moterys buvo skirtos tik vienam tikslui, kas buvo kiek komiška, bet bendram serialo vaizdui nepakenkė.

Pagrinde dėl to, kad „True Detective“ savo antraeilį veikėją turėjo ir juo tapo siužetas. Pirmojo sezono veikėjai buvo apibrėžti labiau per jų tarpusavio dialogus ir tik vėliau per vienokius ar kitokius, bet ne per pernelyg išsišokančius veiksmus, kas buvo padaryta kokybiškai ir įdomiai. Bet kartu su tuo serialas sprendė paslaptingą nužudymo bylą, kurios centre atsidūrė vadinamasis Geltonasis Karalius, ir kurio tapatybė tapo didžiausia serialo paslaptimi. Aišku, šioje vietoje viskas priklauso nuo to, kokiu tikslu – dėl veikėjų ar dėl istorijos – žiūrite „True Detective“. Aš renkuosi pirmąjį variantą ir galbūt todėl per daug nesigilinau į pagrindinę sezono bylą iki priešpaskutinės serijos (silpniausios sezone), kuri visą laiką praleido žiūrovams nuosekliai paaiškinant visas užuominas, kurios iki šiol buvo paliekamos labai subtilios režisūros ir atmosferos dėka.

Serialo nuotaika ir yra viena pagrindinių jo sėkmės priežasčių. Taip, treileriai ją nuostabiai perteikia, bet tą pietietišką atmosferą su švelniais ir kiek nepatogiais vaizdiniais puikieji serialo režisieriai sugeba pateikti vis kitaip, dėl ko Rasčio ir Marčio aplinka niekad neatrodo vienodai ir netgi keičiasi pagal jų nuotaiką, ką paaiškinti iki tol, kol pamatysite, yra sunkoka. Tik žinokite tiek, kad į tai jūs veikiausiai ir neatkreipsit dėmesio, ir cielas aštuonias valandas praleisite visokeriopai apšalę dėl Matthew McConaughey ir Woody Harrelsono vaidybos. Apie ją daug kalbėti net neverta, nes daug esate girdėję ir taip. Jums tereikia žinoti du faktus: 1) Harrelsono ir McConaughey atitikimas vienas kitam yra tiesiog tobulas, ir jų draugystė tikrame gyvenime bei filmavimasis kartu įvairiuose filmuose čia atsiperka su kaupu; 2) McConaughey, dėka to, kad yra bene vienintelis žmogus pasaulyje, kuris tokį perdėtai filosofuojantį ir priplaukusį vyrą sugeba įkūnyti neperspaudžiant, šalia savo Oskaro prisidės ir Emmy bei dar vieną Auksinį gaublį, nes tai, ką jis čia išdarinėjo, televizija nematė jau seniai.

Ir dėl to jums nemeluoju. Su savo idėja, jos išpildymu ir technine puse „True Detective“ tapo kol kas didžiausiu 2014 metų televizijos atradimu ir padavė rimtą paraišką tokiu išlikti iki metų galo. 2013-ieji stebino kiekvieną mėnesį ir išlieka tikimybė, kad ilgainiui iššaus kita savo originalumu priešininkų neturinti drama, bet būkim realistais. Tokios siužeto, techninės pusės ir vaidybos tėkmės išskyrus geriausius serialus neturi niekas, ir šis projektas neabejotinai yra vienas jų.