Titanas

Režisierius Lennart Ruff debiutuoja su pirmuoju savo pilnametražiu projektu „Titanas“(orig. „The Titan“). Pirmiausiai, kaip režisierius, figūruodamas su trumpametražiais projektėliais, priimtas po didžiuoju „Netflix“ skėčiu pagaliau jis imasi rimtų darbų.  Tad čia jo pristatoma istorija apie prieš-apokaliptinį žemės merdėjimą, kuomet visas pasaulis laikosi tarsi ant siūlo gamtinių išteklių nykimo centrifugoje. Pakankamai gerai išnagrinėję mūsų galaktikos dėsningumus, pasaulio mokslininkai prieina išvadą, jog tinkamiausia išsigelbėjimui planeta – Saturno mėnulis Titanas.  Tačiau norint ten išgyventi – būrelis specialiai atrinktų žmonių turės ištverti smarkų aklimatizacijos ciklą, arba, kitaip tariant, smarkiai paspartintą evoliuciją.

Siužeto reikalai

Na, netampydamas Jūsų kantrybės ir neburdamas iš kavos tirščių tiesiog eisiu prie reikalo. Šio filmo siužetas yra toks skystas, kad leisdamasis į jį susilaužiau ne tik dalį smegenų, bet ir keletą šonkaulių: čia praktiškai yra filmas apie tai, kaip būrelis interesantų pripumpuojami makabriškų eliksyrų, visą filmą į kažką klaikiai (klaikiai!!!) neįdomiai evoliucionuoja, o galų gale – lyg dovana iš dangaus – filmas baigiasi. Esu pastebėjęs tendenciją, jog „Netflix“ su pilnametražių filmų kūrimu yra rimtai nekažką, bet šitas – nors tiek jų ir mačiau – mane tiesiog nuginklavo savo bukumu.

Čia viskas taip kiaurai žiūrėjosi, kad net apėmė egzistencinės mintys, kodėl šis žmogus švaistė savo gyvenimą jį statydamas, ir kodėl aš švaistau savąjį jį žiūrėdamas. Tai filmas, kuriame apskirtai nieko nevyksta. O jeigu ir pradeda vykti, tu jau tiesiog esi per daug nugrimzdęs į neviltį, kaip ilgai, nevaisingai ir nuobodžiai realizuojasi siužetinė linija, kad pajaustum kažką teigiamo. 94 proc. ekrano laiko čia skirta… pokalbiams! Bereikšmiams, ilgiems, sausiems pokalbiams, kodėl jie daro, ką daro, kaip jaučiasi ir kaip čia dabar nenumirus. Jeigu režisierius ir turėjo intenciją šį filmą padaryti intensyvesnį, ši idėja sudužo kaip mano lūkesčiai, kad čia bus parodyta kažkas įdomesnio. Manau čia sustosiu.

Bet Justai… ar čia tikrai viskas taip blogai?

Taip, ponai ir ponios, viskas čia yra tikrai prastai. Nežinau ar verta iš naujo užsiminti, koks prastas čia yra scenarijus. Na, tačiau jeigu mediniai dialogai Jūsų visiškai negąsdina ir visiškai nesijaudinate, jeigu filme neužčiuopiate gaivesnės pokalbių detalės – Jūs visiškai galite dėl viso to nepergyventi. Norėčiau pasakyti, jog nors specialieji efektai čia verti dėmesio, bet deja… Jeigu jų kažkokia vertė ir yra, tai jie čia visiškai nukamuoti supūliavusio siužeto, kuris, iš esmės, čia viską ir pribaigia – netgi ir „Avatar“ bei „Clash of the Titans“ (hehe) žvaigždę Sam Worthington, kuriam šis filmo kokybė tikrai neturėtų kelti šypsenos veide.

Pribaigimui

Ar Jums yra pasitaikę filmų treilerių, kad pažiūrėję pagalvojate, jog filmas tikrai bus geresnis? Na, šis atvejis nėra pastarasis. Čia niekas nepagerėja. Anaiptol. Filmai apie kosmoso odisėjas vis dar ant bangos ir jųjų koncepcija dar ilgai nebus išsemta. Tad dėl savo ateities kinematografinių potyrių siūlau nepasinuodyti šiuo filmu, nes čia jūs tiesiog išmesite ne tik savo pinigus ir laiką, bet, svarbiausia, gerą savaitgalio energetiką.