Jeffrey Nachmanoffas, kaip filmų kūrėjas, neturi itin kuo pasigirti. Garsiausias iš nedidelio sąrašo jo režisuotas kūrinys yra dar 2008 m. pasirodęs filmas „Išdavikas“ (angl. „Traitor“). Dar galima paminėti prisidėjimą rašant scenarijų filmui „Diena po rytojaus“ (angl. „Day After Tomorrow“) ir pagalbą prodiusuojant „Turistą“ (angl. „Tourist“). Ir tai yra viskas. Pakankamai žinomi pavadinimai, su niekuo neišsiskiriančiu turiniu, pakankamai nuobodžiais scenarijais ir juose nėra nieko, ką galėtum išskirti kaip itin gerą reginį, apie kurį būtų kalbama. Teisingiau, po savaitės jau nebekalbama ir užmirštama. Taip nutiko ir šį kartą.
Siužetas
Viljamas Fosteris yra mokslininkas, dirbantis privačioje biomedicinos kompanijoje. Jo tyrimų tikslas – perkelti mirusio žmogaus smegenų neuronus ir visą smegenyse esančią informaciją arba, kitaip sakant, sąmonę į kitas dirbtines smegenis. Šios, įmontuotos į robotų kūną, sukurtų galimybę žmonėms tapti „nemirtingais“. Deja, smegenys vis atmeta naują gyvenimo galimybę robotų kūnuose ir tyrimas pakimba ant plauko. Lyg to būtų negana, mokslininko šeima žūsta automobilio avarijoje. Noras susigrąžinti artimuosius Viljamą privers žengti kur kas rizikingesnius ir mokslo pasaulyje nepriimtinus žingsnius. Tik ar rezultatas jį tenkins?
Žanras
Painokas filmo aprašymo turinys sufleruoja, jog tai bus mokslinės fantastikos filmas, kuris šiek tiek įvilktas į lengvą šeimyninės dramos rūbą – mat vis tik veiksmas suksis ir apie šeimą bei jos narių tarpusavio santykius. Vizualiai iš dalies taip ir yra, bet daugiau nei pusę filmo galima gardžiai kvatotis ir neapleidžia jausmas, jog vis tik patekau į komedijos žanro filmą. Kodėl? O todėl, kad veikėjų veiksmai yra absoliučiai neįtikinantys ir nelogiški iki absurdiškiausio lygio. Gal ir gerai, nes tokios situacijos dažniausiai mane tik erzina ir gadina nuotaiką. Pagrindinis veikėjas ne šiaip lengvai kvanktelėjęs mokslo žmogus, bet ir pačius neracionaliausius sprendimus priimantis individas, kai apie pasekmes negalvojama visiškai, kas yra kiek keista tokios profesijos žmogui.
Galbūt noras susigrąžinti artimuosius ir yra milžiniškas, bet turbūt ne toks, jog vos įvykus tragedijai vyras nė neatrodo sukrėstas, sugniuždytas ar panašiai. Panašu, jog jis apsėstas idėjos, kuri jam įdomesnė nei pačių artimųjų susigrąžinimas. Prisiekiu, dviems veikėjams atsisveikinant atrodė, kad jie ne žmones bando mėgintuvėliuose užauginti, bet susirinko alaus ir smagiai praleisti laiką. „Jo, biče, buvo geras, iki rytojaus“ – nebyliai suskambo galvoje. Atrodo, kad kūrėjai, tarsi, pajutę kabliuką nebegalėjo sustoti ir kurdami patys kvatojo, o besidžiaugdami, kad taip smagiai čia gaunasi, nusprendė sukurti dar absurdiškesnes situacijas ir toliau veikėjams į lūpas vis spraudė juokelius, visiškai nederančius situacijai. Dieną kitą taip pasilinksminę kūrėjai, panašu, atsikvošėjo ir plyštančiomis galvomis prisėdo greičiau užbaigti savo darbą. Na, o tuomet ir prasidėjo filmo peraugimas į neįdomų, apie 90-uosius matytą „bajavyką“, įnešant „nerealaus veiksmo užtaisą ir įtampą“.
Vaidyba
Pagrindinį vaidmenį atliko Keanu Reevesas, kuriam padaryti, kad veido išraiška pastebimai skirtųsi tiek būnant piktam, tiek linksmam, reikia įdėti nemažai pastangų. Akivaizdu, jog tai nebuvo filmas, kuris tokių pastangų reikalavo ar bent jau būtų jų vertas. Todėl vidutinis, jeigu ne dar blogesnis jo pasirodymas. Jei yra aktoriaus gerbėjų, nepykite. Netrukus pasirodys nauja „John Wick“ dalis ir tai bus bent jau dėmesio vertas filmas. Filme aktoriaus žmona Mona tapo aktorė Alice Eve. Jei Viljamas simbolizavo šeimos smegenis (tačiau smarkiai abejočiau tuo), tai Mona atliko širdies, kuri padeda pasimetusiam vyrui susigaudyti jausmuose ir nukreipia teisinga kryptimi, vaidmenį. Šilta, jausminga ir nedaug ekrano laiko gaunanti moteris pernelyg neužkliuvo, o situacijose, kuriose ji turėjo tapti šaltesnė ir kelti abejones savo tikrumu, jas lyg ir sukėlė, nors tai ir ne vienos jos gebėjimų nuopelnas. Filme pasirodė dar trys Viljamo vaikai ir viršininkas Džounsas, apie kuriuos nelabai ką galima pasakyti – tiesiog tipiniai veikėjai. Antraplaniame vaidmenyje išsiskiria bendradarbis bei „puikiųjų“ sumanymų bendražygis Edas (akt. Thomas Middletich), kuris iš esmės tampa pakvaišusio kolegos įkaitu, kuris savo prieštaravimu išryškina filmo absurdiškumus. Šis veikėjas pakankamai vienalytis, nuspėjamas ir neleidžiantis vaidmenį atliekančiam aktoriui iš to išspausti kažką daugiau.
Techninė pusė
Turint omenyje, kad tai mokslinės fantastikos filmas, techninė pusė labai silpna. Neišvysime daug specialiųjų efektų ar įdomių technologijų. Geriausiai, turbūt, atrodo pakankamai paprasti holograminiai programų vaizdai, atsirandantys prieš veikėjus, o kalbant apie robotus ir akimirkas, kuomet jie juda, verčiau užsimerkti ir nematyti tokio kokybinio broko. Lyg iškirpti ir įklijuoti iš praeities. Lyg turėtų judėti greit, bet jie lyg ne čia, todėl tai baisiai nenatūralu. Daugiau nieko, ką būtų galima susieti su moksline fantastika, filme nėra.
Pabaigai
Tai yra mokslinės fantastikos gerbėjus stipriai nuvilsiantis filmas, nes pačios fantastikos čia labai mažai, o ir ta, kuri pateikiama, labai silpna. Kadangi nežiba ir kiti filmo komponentai, filmas tiesiog yra labai labai vidutinis, kuriam būtų buvę kur kas geriau orientuotis į komedijos žanrą, o ne „statyti“ iš savęs daugiau nei pajėgiama duoti. Tai galėjo būti nuo specialiųjų efektų aiktelėti priverčiantis mokslinės fantastikos filmas arba tai galėjo būti psichologinė drama apie be galo sunkius pasirinkimus, kaltės jausmą ir gyvenimą iliuzijų pasaulyje. Tai netgi galėjo būti neblogas veiksmo filmas su fantastikos elementais. Galėjo, bet nebus.
