Dabar brito Dany Boyle‘o atskirai pristatinėti nereikia – ši pavardė gerai žinoma jau vien dėl 2008 m. sukurto „Lūšnynų milijonieriaus“ (angl. „Slumdog Millionaire“), susižėrusio net 8 Oskaro statulėles ir dar beveik pusantro šimto apdovanojimų. Dabar jo filmografijoje – dvylika ilgametražių filmų (neskaitant televizijos projektų), tarp kurių be jau minėto „Lūšnynų milijonieriaus“ – dviem Oskarams nominuotas „Steve Jobs“ (2015 m.), šešiems – „127 valandos“ (angl. „127 Hours“,2010 m.), Europos kino apdovanojimuose įvertintas „28 dienos po…“ (angl. „28 Days Later“, 2002 m.). Bet visa tai buvo kiek vėliau. Grįžkime į 1996-uosius, kuomet D. Boyle’as, iki tol dirbęs su televizijos projektais ir tik 1994 m. debiutavęs su savo pirmuoju ilgametražiu – trileriu „Negilus kapas“ (ang;. „Shallow Grave“) – buvo dar tik pradedantis kino režisierius. Taigi, 1996 m. D. Boyle‘as plačiajam pasauliui pristatė tai, kas vėliau tapo tikru hitu – škotų rašytojo Irwino Welsho romano „Traukinių žymėjimas“ (angl. „Trainspotting“) ekranizaciją. Juosta tiesiu taikymu debiutavo Kanuose, tačiau nebuvo parodyta konkursinėje programoje (kūrėjų nuomone – dėl filmo turinio). Nepaisant to, „Traukinių žymėjimas“ tapo absoliučiu tiek kritikų, tiek žiūrovų favoritu. Laikui bėgant juostos populiarumas neblėsta. Todėl galbūt nieko keisto, kad šiemet, praėjus dvidešimčiai metų, D. Boyle‘as ryžosi sugrąžinti į ekranus andainykščius personažus. Tačiau prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo.
Edinburge gyvenantys jaunuoliai Markas Rentonas (akt. Ewan McGregor), Bulvė (akt. Ewen Bremner), Ligonis (akt. Jonny Lee Milner) yra priklausomi nuo stiprių narkotikų. Tokiu būdu jie niekaip negali ištrūkti iš uždaro priklausomybės nuo dar vienos – tik vienos, paskutinės – dozės ir tuščių pažadų – sau, artimiesiems, teisėsaugos pareigūnams – gydytis ir pasitaisyti. Kiekvienas geriausiais norais ir naivia viltimi grįstas Rentono ketinimas mesti baigiasi vienodai – dar vienos dozės paieška. Į protą jų neatveda niekas – nei teismo skiriamos bausmės, nei viena po kitos ištinkančios tragedijos. Prie šios grupelės šliejasi ekscentriškas Bedgbis (akt. Robert Carlyle), kuris nors pats ir nevartoja, dėl savo agresyvaus būdo ir neapgalvoto elgesio itin dažnai įsipainioja į visokius nemalonumus, bei sportiškas mėlynakis garbanius Tomis (akt. Kevin McKidd). Nuo dozės iki nusikaltimo – tik vienas žingsnis, nuo dozės iki neatitaisomo paslydimo – tik vienas neatsargus žingsnis į prarają, iš kurios negrįžtama. Ir jie tai žino. Tačiau sustoti negali.
Kalbant apie „Traukinių žymėjimą“ ir jo neginčijamą įtaką populiariajai kultūrai, galima paminėti net keletą aspektų. Visų pirma – filmo tematika. Taip, tai filmas apie priklausomybę, apie narkomanus, degraduojančius tiesiog akyse. Tačiau kartu tai ir filmas apie viltį – kad – galbūt – ne per vėlu – dar ne per vėlu – grįžti į gyvenimą. Net nevartojant epiteto „normalų“ – tiesiog gyvenimą, nes to egzistavimo nuo dozės iki dozės gyvenimu nepavadinsi.
Filmas sukrečia – brutaliai, be kompromisų parodydamas iki ko įmanoma nusiristi – kai žemiau – tiesiogine prasme – tik kanalizacija, kai atbunka bet kokie šleikštulio, jautrumo, orumo sensoriai. Kita vertus – o čia, ko gero, ir slypi jo sėkmė bei populiarumas – filmas didaktiškai nemoralizuoja ir negraso pirštu. Pagrindiniai personažai parodomi kaip neatsakingi ir lengvabūdžiai vaikigaliai, nesukantys sau galvos dėl pasekmių ir kainos, kurią teks sumokėti už trumpalaikį malonumą, už miglą, aptraukiančią žvilgsnį, už apatiją, leidžiančią atsijungti ir tokiu būdu pabėgti nuo realybės. Jie parodomi tokie, tačiau nėra nei smerkiami, nei teisinami. Kita vertus, iš vaikinų diskusijų apie filmus ir populiariąją kultūrą akivaizdu, kad jie dar nėra visiškai praradę kontakto su išoriniu pasauliu. Režisierius primygtinai nesiūlo jų mėgti, neteisina jų elgesio ir motyvų – tiesiog rodo – rodo tokius, kokie jie yra – jauni, nervingi, energingi, veržlūs, tik galbūt tą savo energiją nukreipiantys ne visai teisingomis kryptimis.
Nepaisant kartais itin atviro ir nesumeluotai šlykštaus realistiškumo šį filmą norisi žiūrėti ir ne vieną kartą. Kompozicine ir vizualine prasme „Traukinių žymėjimas“ yra kaip itin reta aukšto meistriškumo pavyzdys, prie kurio, net ir išnarsčius atskirais komponentais nelabai yra ko prikibti. Greitas filmo tempas, lydimas dabar jau kultiniais tapusių dešimtojo dešimtmečio ritmų, virtuoziškas kameros darbas, originalūs režisūriniai sprendimai, į filmo audinį įpintas dažnai tiesmukas ir rupus britiškas humoras, puiki tuomet dar visai jaunų aktorių vaidyba – tai sudėtinės dalys, paverčiančios „Traukinių žymėjimą“ aukščiausios prabos kino grynuoliu. Bet apie viską iš eilės.
Pagrindinį Marko Rentono vaidmenį čia sukūrė tuomet dar tik 25-erių metų škotų aktorius Ewanas McGregoras. Ir jo pasirodymas yra daugiau nei įspūdingas. Kartu su juo išgyvename visą emocijų ir potyrių gamą. E. McGregoras neleidžia juo suabejoti nė sekundę – viskas atrodo tikra. Iki paskutinio prakaito lašo, išprakaituoto per detoksikaciją, iki klaiko akyse, bandant pabėgti nuo sienomis ir lubomis ropojančių haliucinacijų.
Tas pats pasakytina ir apie antraplanius personažus kūrusius aktorius. Nors jiems laiko pasireikšti tenka daug mažiau, visi yra saviti, įsimintini, nesupainiojami. Galbūt galima sakyti, kad tai tam tikri savotiški tipažai, tačiau net ir tokiu atveju telieka konstatuoti, kad aktoriai juos tobulai įkūnijo. Nors režisierius ir nesileidžia per daug analizuoti psichopatiško Begdbio, atviraširdžio Bulvės, sukto, nepatikimo ir savanaudžio Ligonio ir „gero berniuko“ Tomio vidaus, tačiau kiekvienas jų veikia sava maniera, o jų elgesiui paaiškinti reikalingi motyvai – akivaizdūs. Tad galima dar kartą pagirti šiuos veikėjus įkūnijusius aktorius – Robertą Carlyle‘ą, Eweną Bremnerį, Jonny Lee Millerį ir Keviną McKiddą. Iš dar nepaminėtų aiškų įspaudą palieka nors ir pakankamai trumpai pasirodanti Dianą suvaidinusi Kelly Mcdonald – šis lolitiškas personažas dažnai atrodo turintis daugiau gyvenimiškos išminties ir sveikos racijos, nei tie išoriškai savimi pasitikintys šiek tiek vyresni vaikinukai, kurių pasitikėjimas netrunka išgaruoti kaip dūmas neblaškomas vėjo, o Diana, pasitelkdama savo žavesį ir gudrumą visiškai lengvai juos gali apvynioti aplink savo mažąjį pirštelį. Žinoma, jei pati to panorėtų.
Grįžtant prie jau šiek tiek paminėtos techninės pusės vėlgi galima žerti tik komplimentus. Stulbinantis, virtuoziškas ir tiesiog žadą atimantis kameros darbas, puikus garso ir vaizdo montažas – be kita ko, įdomiai panaudojamas vaizdo sulėtinimas ir pagreitinimas. Galbūt kai kurie specialieji efektai dabar atrodo mažumą juokingi, tačiau derėtų atsižvelgti tiek į laikotarpį, tiek į beveik minimalų (vos 1,5 mln. svarų sterlingų) biudžetą. Ką jau bekalbėti apie garso takelį – D. Boyle‘o filmuose muzika yra itin svarbi. „Traukinių žymėjimas“, ko gero, būtų pavyzdinis filmas, iliustruojantis prieš tai pasakytą frazę. Garso takelis prisideda tiek prie filmo atmosferos (taip, senas geras daug kam saldžius paauglystės prisiminimus keliantis dešimtasis dešimtmetis), tiek prie pašėlusio tempo palaikymo. Iggy Pop, „Underworld“, „Sleeper“, „Blur“ – tai tik keletas vardų ir pavadinimų iš tikrai įsimintino garso takelio. Užtenka prisiminti tiesiog kultinį E. McGregoro vaidinamo Rentono monologą „Rinkis gyvenimą“ (angl. „Choose Life“) filmo pradžioje ar „pavandenijusius“ „Underworld“ ritmus ir „Born Slippy“ iš filmo pabaigos.
„Traukinių žymėjimas“ – dabar jau kultiniu tapęs D. Boyle‘o filmas sukrečiantis stipriais vaizdais ir bekompromise, gal net hiperbolizuota realybe nudanginantis žiūrovus į tamsiausias fizinio ir moralinio nuopuolio gelmes, visa tai pateikiantis per pakankamai šviesią ir negniuždančią perspektyvą. Juosta vengia didaktikos, vengia pamokslavimo ir vienpusiškumo – todėl galima sakyti, kad tai yra savotiškas bandymas per devynis pragaro ratus įžengti į skaistyklą, tik šiuo atveju paminėtą Dantės krikščioniškąją simboliką reikėtų pakeisti abstinencijos ir detoksikacijos sukeltomis fizinėmis bei psichologinėmis kančiomis, vedančiomis į naują pradžią ir moralinį susitaikymą su savimi, net jei tas susitaikymas pasiekiamas ir ne pačiu garbingiausiu būdu. Puiki aktorių vaidyba, ryškūs personažai, virtuoziška techninė pusė, greitas tempas, išskirtinis garso takelis, rupus, kartais netgi juodokas humoras – tai komponentai, paverčiantys šį filmą nepamirštamu potyriu ir pelnytai pakylėjantys jį į šiuolaikinės klasikos kategoriją.
