Trys milijonai eurų

Tūlas lietuvis, nepropaguojantis atsiskyrėlio nuo visuomenės gyvenimo ir turintis interneto ryšį, turbūt yra bent ką nors girdėjęs apie Tadą Vidmantą. Tad neaušinsiu burnos, o tiksliau, nebandysiu nutrinti klaviatūros raidžių simbolių nuo klavišų ir pasakysiu tik tiek – režisierius ir scenaristas, nors tai tikrai nebūtų viskas apie jį. „Trys milijonai eurų“ yra trečiasis pilnametražis T. Vidmanto filmas, tačiau patirties jam tikrai netrūksta – reklaminiai klipai, trumpametražiai filmai ir dar bala žino ko. Prisipažinsiu, jog trumpametražiai autoriaus darbai man paliko didesnį įspūdį nei pirmieji du jo pilnametražiai filmai, jie atrodė kur kas kokybiškiau. Tačiau tai skirtingos kategorijos ir kur kas įdomiau, ar autoriui pavyko žengti žingsnį į priekį po pirmųjų dvejų juostų.

Apie siužetą

Pagrindinė siužeto linija pasakoja apie kaime gyvenančią porą – Živilę (akt. Inga Jankauskaitė) ir Julių (akt. Giedrius Savickas), kuriems netrūksta nuoširdumo ir paprastumo „proto sąskaita“, o didžiausias jų rūpestis – augančios piniginės skolos, dėl kurių veikėjai negali padėti nei sau, nei savo artimiesiems. Laimė, jiems nusišypso fortūna ir loterijoje jie laimi tris milijonus eurų. Čia prasideda jaunos šeimos (atsiprašau, sugyventinių) nuotykiai bei nauji iššūkiai. Pavydūs kaimynai, skolų grąžinimas, giminaičių gerinimasis ir, žinoma, patys Julius ir Živilė, kurie neturi supratimo kaip elgtis su tokiu pinigų kiekiu.

Turinys

Filmo istorija žiūrovui jau keistai pažįstama iš laikraščių, televizijos ar kitų visuomenės informavimo priemonių, kuriose kalbama apie žmones, kurie laimėjo loterijose, konkursuose ir jų gyvenimų pokyčius po šių laimėjimų, deja, ne visada laimingus. Patiko tai, jog autorius neapsiribojo vien šia linija, prijungdamas antraplanes linijas tik „iš reikalo“. Kitoms filme išryškintoms problemoms, tokioms kaip, gūdus gyvenimas Lietuvos kaime ar nutolę santykiai su šeima skiriama pakankamai akcentų ir jos išpildomos net ir gana trumpoje filmo trukmėje. Pasinaudojant žanru pasiliekama teisė neieškoti atsakymų, bet to ir nereikia, atsakymus į iškilusius klausimus žiūrovas susikuria sau vėliau. Pačių problemų atvaizdavimas taipogi nestandartinis – pagrindinis herojus Julius gyvena kaime, neturi darbo ir yra prasiskolinęs, tačiau ne dėl to apie ką pagalvotume vos išgirdę šią situaciją. Herojus, vaizduojamas tokiu būdu, jis tampa ne toks atgrasus, susidaro nuomonė, jog visas jo problemas lemia tik kvailas jo naivumas, o ne priklausomybės. Juliaus mylimoji Živilė, kaip įprasta, nėra įklimpusi kartu su juo – nors skolų našta slegia juos abu, tačiau ji neturi tokių pat bėdų kaip Julius, ji nuoširdžiai myli Julių ir nekankina jo beprasmiais moralais. Lyginant abu personažus man pritrūksta gilesnio Živilės atskleidimo. Jos personažas padeda atskleisti Juliaus personažą, tačiau pati Živilė filme tarsi primirštama.

Juliaus tėvas ir brolis užima svarbius vaidmenis filme, o Živilės mamai skiriama vos keletas eilučių, todėl nesužinome jos santykio su Živilės ir Juliaus pora ir iš jos trumpo pasirodymo negalime spręsti, kokia ji yra ir kokią vietą užima poros gyvenime.

Trečias svarbiausias vaidmuo filme tenka Juliaus broliui (akt. Jokūbas Bareikis). Vėlgi situacija klasikinė (tačiau pavaizduota nestandartiškai) – Juliui praturtėjus iš po žemių išdygsta brolis, su kuriuo iki tol santykiai palaikyti tik minimaliai. Toks siužetas įprastai veda link netikėtai atsiradusio personažo noro pasipelnyti bei apgauti praturtėjusį, ir nors tokios siužeto linijos užuomazgų filme būta, tačiau filmo pabaiga parodo, jog šis sąlytis buvo kiek kitoks.

Negaliu pakęsti banalių, nuspėjamų filmų vingių, šimtus kartų atsikartojančių kituose filmuose, todėl už minėtus sprendimus režisierius vertas pagyrimo. Vis tik banalybių išvengta nebuvo. Labiausiai kliuvo pamokančios scenos „už gerą atsilyginama geru“, o situaciją nuo visiško kracho išgelbėjo tai, jog šiomis scenomis bent jau nebuvo baigtas filmas.

Kalbant apie kitus veikėjus, išsiskyrė Juliaus tėvas, kaimynas Benis (akt. Andrius Žiurauskas) ir jo neįgalus sūnus – ne toks protingas Stephen’o Hawking’o lietuviškas atitikmuo, kaimo kunigas (akt. Tadas Gryn) ir buvusi klasiokė Sandra (akt. Ineta Stasiulytė). Visi šie personažai įkūnijo tai, ką stereotipiškai jiems priskiriame realiame gyvenime. Tačiau noras kraštutinai pabrėžti šių personažų bruožus neleido jiems būti įtikinamiems. Taip, jie buvo juokingi, taip, bruožus atpažinome (teisingiau, priėmėme sugrūstus į glėbį), bet, jei atvirai, jais nepatikėjau. Su Juliumi ir Živile perspausta kiek mažiau, nors galvoje kirba mintis, jog G. Savicko įkūnytas personažas kažkur jau matytas anksčiau.

Režisierius nejučiomis sugeba palikti dalį filmo ir manyje – gražus poros sugalvotas žaidimas, kuomet Živilė spėja skaičių, o Julius kaskart „išmeta“ Živilės spėjamą pirštų skaičių ir pralaimi – taip ir norisi pačiam „išmesti“.

Aktoriai darbą atliko gerai tiek, kiek leido scenarijus, todėl minusas būtų būtent pačiam scenarijui – jis neleido pagrindiniams personažams transformuotis ir keistis, kas leistų ir aktoriams pademonstruoti daugiau sugebėjimų. Živilės herojė nepasikeitė nei kiek, o Juliaus herojus, laimėjęs pinigus pasidarė nežymiai drąsesnis ir įžūlesnis, tačiau galutiniame variante pasikeitimas neįvyko.

Juokeliai ir trys milijonai lietuviškų bruožų

Filmas tikrai linksmas ir privertė ne kartą nusijuokti. Šypsenas labiausiai kėlė puikūs dialogai tarp Juliaus ir Živilės. Nesvarbu, ar tai buvo rimtas pokalbis tarp veikėjų, ginčas ar tik tarp kitko ištartas Juliaus komentaras – žiūrovui tai girdėti neturėtų būti nuobodu.

Autorius filme juokiasi iš lietuviams įprastų kvailų įpročių, iš kurių neretai šaipomasi ir viešojoje erdvėje. Bėda, jog tokių situacijų filme, mano manymu, daugiau nei reikia. Atrodo, lyg autorius būtų norėjęs visas jas sutalpinti į valandos su puse trukmės filmą. Po filmo bandžiau suskaičiuoti minėtus momentus ir gavau įspūdingą skaičių – 30. Net neabejoju, jog prisiminiau ne visus lietuviams būdingus bruožus, iš kurių juokiamasi filme, todėl tai tikrai nėra galutinis skaičius. Kai kurie jų mažiau pastebimi, o kai kurie įžengia į ekraną su fanfaromis. Žinoma, pastarieji man asmeniškai patiko mažiausiai – laikausi nuomonės, jog autorius neturi laikyti žiūrovo kvailu bei nesugebančiu savarankiškai rasti filme tai, kas paslėpta. Perteklinis ir kai kurių pasikartojančių situacijų skaičius. Pavyzdžiui, pirmą kartą kaime vykstantį gyvenimą aptarinėjančios ir viską žinančios močiutės atrodė tinkamai, juokingai, tačiau antrą kartą jos emocijų jau nesukėlė, o po trečio karto net suerzino.

Techninė pusė

Juostai parinktos sodrios ir ryškios spalvos tiko, ypatingai, veiksmui vykstant kaimo vietovėje. Režisierius keletą kartų kaip intarpus įtraukė kaimo gamtos vaizdus, atspindinčius gražią bei žalią Lietuvos gamtą, bei raudonus Vilniaus senamiesčio stogus, nufilmuotus iš paukščio skrydžio. Nors vaizdai gražūs, tačiau man pritrūko jų didesnio sąryšio su pačiu filmu. Prisipažinsiu, jog kameros darbas nėra ta sritis, kurioje jaučiuosi labai kompetentingas vertinti, todėl tik pastebėsiu, jog įdomesnių sprendimų pasigedau pirmoje juostos pusėje, o antrojoje buvo matyti kur kas įdomesni kameros judėjimo kampai.

Reziumė

Jei nesate alergiškas lietuviškiems filmams, į šį nueiti būtinai rekomenduoju, nes tai tvirtas žingsnis į priekį nuo pirmųjų dviejų autoriaus juostų. Tai smagi ir neįpareigojanti juosta, paliečianti ne vieną svarbią problemą, pašiepianti mūsų visuomenės įpročius ir atvaizduojanti situacijas, iš kurių kiekvienas žiūrovas atras bent vieną, kuri nebus svetima ar net pasirodys pažįstama. Ar pinigai keičia žmones, ar tik parodo kokie jie iš tikrųjų? Nueikite ir nuspręskite patys.