„This is Lithuania“

Kontraversiškai vertinamas, vienų giriamas ir dievinamas, kitų – nekenčiamas, kultiniu Lietuvos režisieriumi vadinamas Emilis Vėlyvis vėl smogia šalies kino rinkai. 2006 metais pasirodžius pirmam „Zero“ filmui kino kūrėjas užsitarnavo nemažą pagarbą iš masinio ir neintelektualaus kino gerbėjų rato. Po ketverių metų pasirodžius šio kino hito tęsiniui, režisierius tapo šalies kultu. Šį sykį Emilis Vėlyvis pristato žymiai brandesnį, kokybiškesnį ir „britiškesnį“ kino koktelį.

Filmo kūrėjų komanda kviečia prisijungti kiekvieną aštraus siužeto, juodo humoro ir kuriozinių situacijų mylėtoją ir pamatyti savo akimis, kai kuriama šalies kino istorija ir kultinis šio unikalaus meno statusas.

Apie ką mes čia…

Keturi draugai sukuria tobulą planą kaip praturtėti, o tuo pačiu ir kaip išleisti savo gautus pinigus. Viskas lyg ir klostosi gerai, jie jau skrenda į išsvajotą egzotinę šalį, kai staiga, dėl nepalankių skrydžio sąlygų, lėktuvas nusileidžia Lietuvoje. Taip prasideda jų nelabai sėkmingas apsilankymas šioje Dievo užmirštoje valstybėje.

Kūrinio vidus

Belaukiant šio kino kokteilio, kuris turėjo atverti naujus horizontus tiek lietuviškam kinui, tiek kriminaliniam žanrui, darėsi išties neramu. Daug pažadų, daug pokalbių filmo tema ir daug reklamos leido suprasti, jog arba tai bus išties vertas dėmesio darbas, arba dar vienas išpūstas muilo burbulas. Pasižiūrėjus juostą suprantame, jog pats laukimas buvo pateisintas. Filmui pasibaigus pajaučiamas puikus jausmas ir pagarba šiam vienam iš nedaugelio lietuviškų produktų, kuriuos negėda rodyti užsieniui, todėl kalbėti apie jį plačiau yra nemažas malonumas.

Pirmiausia, reikia pagirti filmo režisierių ir scenaristą Emilį Vėlyvį, kuris po tokios nieko vertos ir degradams skirtos juostos, kaip „Zero 2“, pasitaisė ir pristatė filmą, skirtą labiau masiniam žiūrovui, nei tam tikram žmonių sluoksniui, kaip treninguotiems vietiniams chuliganams. Išties, prisiminus labai nykų 2010 filmą ir pasižiūrėjus šį, skirtumas kaip diena ir naktis. Kartu matosi ir kino kūrėjo branda, scenarijaus apgalvojimas iki menkiausių detalių bei mūsų kultūros pateikimas per plačią prizmę, kas tikrai turi didėlį poveikį bendrai istorijai.

Pati juostos istorija labai primena pirmąjį legendinio britų režisieriaus Guy‘aus Ritchie darbą, iš kurio stilių akivaizdžiai pasisavinęs šios chuliganiškos juostos kūrėjas Emilis Vėlyvis. Žinoma, iki „Lok, stok arba šauk“ lygio labai toli, tačiau filmas turi savitą grožį ir charizmą ir tuo pačiu išsiskiria iš panašaus žanro atstovų. Kartu su šiuo darbu reikia tikėtis, jog masinis žiūrovas galbūt pagaliau nustos lyginti Vėlyvio filmų stilių su kino genijaus Quentino Tarantino juostomis. Visgi, tai skirtingų pobūdžio filmų kūrėjai. Žinoma, neišprususiam ir nieko nesigaudančiam kine mėgėjui visiškai nusispjaut į skirtumus, ir jis toliau rėkaus apie panašumus, tačiau bent jau tokių neišmanėlių skaičius turėtų gerokai sumažėti.

Kalbant apie filmo istoriją, tai ji pateikiama net labai žaviai, jaučiamas agresyvumas iš ekrane rodomo veiksmo, bet tuo pačiu viskas klostosi labai efektingai ir su tam tikra adrenalino doze. Dialogai žymiai skiriasi nuo tų, kuriais režisierius maitino filme „Zero 2“. Daugelis keiksmažodžių pavartota tikrai tinkamoje vietoje, jų nėra tokia begalybė, kaip ankstesniame kino kūrėjo darbe, todėl viskas atrodo tikroviškai, o ir patys britai juostos siužetinės linijos metu pateikiami pakenčiamai. Pačios frazės, be abejo, taps topinėmis ir labai plačiai vartojamomis tarp jaunimo ir kitų žemesnio sluoksnio žmonių. Tai yra gerai, nes filmas tikrai paliks po savęs kelis neblogus pėdsakus. Sunkiausia buvo išgauti autentišką britiškos kultūros ir kriminalinio pasaulio vaizdą. Tas pavyko, bet tik iš dalies. Visiškais kvailiais parodyti britų banditai pateisina lūkesčius dėl juodo ir tikrai sodraus humoro, bet tuo pačiu neparodoma šio unikalaus kriminalinio pasaulio struktūra, kuris būtų praturtinęs šią šmaikščią juostą. Patys pokalbiai ir veikėjų veiksmai taikliai parodo Lietuvos žmonių mentalitetą. Išjuokiama labai daug mūsų šaliai aktualių įvykių. Tas gerai, kai galime iš šalies pasijuokti iš savų klaidų. Tenka pripažinti ir tą faktą, jog toks režisieriaus žingsnis gali užtraukti nemalonę iš valstybės pareigūnų pusės. Tai turbūt ir yra maloniausias filmo akcentas. Vėlyvis negailestingas mūsų kultūrai, šalyje gyvenančių žmonių papročiams ir, žinoma, „marozams“.

Veikėjų pateikimas labai svarbus šiai beprotiškai juostai, todėl kiekvienas iš jų turi ne tik charizmos, bet ir atskiro laiko pasireikšti ekrane bei prisistatyti šioje itin greitai besirutuliojančioje juostoje. Vien jau ko vertas bėgiojimas nuogu užpakaliu, prisidengus radiatoriumi. Kvaili mafijozai irgi prideda atskiro šarmo bendram istorijos fonui, todėl kartu su keturiais pagrindiniais veikėjais ir jų suktais reikaliukais peržiūra pasidaro dar labiau aštresnė. Taipogi, vienas svarbesnių filmo akcentų yra smurtas. Daug kraujo, daug susišaudymų ir daug įtampoje laikančių scenų. Tokiais manevrais režisierius bando kompensuoti tam tikras scenarijaus klaidas, kurios pasimato filmo siužetinės linijos eigoje. Kalbant apie tikroviškumą, netrūksta ir loginių klaidų, tačiau, kaip bebūtų, tai vienas iš pačių įsimintiniausių naujos Lietuvos darbų, su kuriuo gimsta ir naujas nacionalinio kino žanras.

Tikėkimės, jog ateityje gerbiamas Emilis Vėlyvis žengs tuo pačiu keliu ir kurs panašaus lygio juostas, kurios ne tik savo produkcija, bei ir kokybe galės džiuginti šalies žiūrovus.

Techninė juostos pusė

Jau prieš pusmetį kino centrai galėjo džiuginti žiūrovus filmo anonsu, kino salėse skambėjo itin garsiai. Dėl viso to kaltas garso montažas, kuris, tenka pripažinti, pats geriausias per daugelį metų. Žinoma, kalba eina apie lietuvišką kiną. Tiesiog žaibiškas ir galingas garsas kurtina ausis, o kūną paverčia nieko verta žėlės mase. Visos peržiūros metų kūnu besileidžiantys šiurpuliukai leidžia pajusti tikrą malonumą bežiūrint į kuriozines filmo veikėjų situacijas ekrane.

Visam šiam gėriui tiesiog puikiai akomponuoja priderintas garso takelis. Jo dėka filmas įgauna daug įvairiausių ir malonių akiai spalvų, kurios įvairių scenų metu sugeba perteikti išskirtinę atmosferą. Muzikinė palyda išsiskiria iš kitų tokio žanro filmų. Efektingas ir žaibiškas garso takelis, kurį galima įsigyti, kad kelionės mašina neprailgtų.

Pliusų filmas turi nemažai, tačiau minusų irgi netrūksta. Kartais pernelyg chaotiška ir labai blogai suderinta veiksmo eiga, kurioje pritrūksta intrigos, iš filmo padaro šiokią tokią makalynę. Dėl viso to kaltas vietomis labai prastas montažas. Keliose vietose atrodo, jog žiūrimas televizinio serialo lygio kriminalinis filmas.

Juostos operatoriaus darbas labai geras. Kartu su garso montažu, čia yra mūsų kinematografijos viršūnė. Efektingas ir vaizdingai perteiktas Lietuvos vaizdas ir jos provincijų grožis. Kameros darbas puikiai manevruoja ir veiksmo ar smurto scenose. Kokybė jaučiama, todėl atsižvelgiant į tai, jog prastas juostos montažas, šis aspektas leidžia viską kompensuoti su kaupu. Telieka mėgautis ekrane matomais vaizdais.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pripažinkime, jog filmo daugelis laukėme būtent dėl tarptautinės žvaigždės, Guy‘aus Ritchio pirmų filmų pažibos, buvusio futbolininko Vinnie‘o Joneso. Aktoriaus žvaigždė per tiek metų jau sugebėjo užgęsti, tačiau jis yra pats svarbiausias juostos akcentas. Šiuo metu vien tik antrarūšiuose filmuose pasirodantis aktorius pakėlė juostos lygį. Nors pačiame filme jo nėra tiek daug, kaip norėtųsi, tačiau pažiūrėti tikrai yra į ką. Tipinis gangsterio įvaizdis, daug agresijos ir riebių žodelių žodynėlis – toks yra jo vaidmuo. Vaidybos prasme nėra kažko tai iškilaus, tačiau pasižiūrėjus į jo charizmą viskas dingsta ir užmiršti, jog aktorius vaidina kaip ir visuose kituose filmuose, ta pačia veido išraiška.

Pagrindinis veikėjų ketvirtukas, susidedantis iš Scotto Williamso, Gilo Darnello, Oliverio Jaskcono ir Anthony‘io Strachamo, susidoroja su savo vaidinamais personažais. Net labai malonu žiūrėti kiekvieno jų rodomą istoriją ir nuotykį Lietuvoje, tačiau kažko tai pernelyg iškilaus irgi nepasimato, išskirus kuriozinių situacijų meistrą Gilą. Kiti aktoriai gali pasigirti tik pakenčiama vaidyba, bet ne daugiau.

Lietuviškų aktorių gvardija irgi neblogai akomponuoja svečiams iš Jungtinės Karalystės. Labiausiai buvo laukiamas neseniai iš gyvenimo pasitraukusio Vytauto Šapranausko paskutinis vaidmuo. Scenos su šiuo talentingu žmogumi žiūrisi su giliu liūdesiu akyse. Filmas taip pat skiriamas jam. Gražus režisieriaus gestas. Šis Vytauto Šapranausko vaidmuo pats maloniausiais iš tų, ką pateikė mūsų šalies aktoriai.

Reikia pripažinti, jog filme matosi ir kiti žinomi veidai. Vienas talentingiausių naujos rusų kartos aktorių Arturas Smoljaninovas irgi turėjo laiko pasireikšti filme. Netgi galima nustebti, pamačius jį šioje skandalingoje juostoje. Malonus ir tikrai neprastas aktoriaus pasirodymas.

Visi kiti filme pasirodantys veikėjai ir juos vaidinantys aktoriai gerai pasirodo ir tikrai užgožia daugelį nacionalinio kino darbų. Visi puikiai žinome, jog mūsų šalies kino problema numeris vienas – vaidyba.

Verdiktas

„Už Lietuvą!“ – tai geriausias ir kokybiškiausias iki šiol pasirodęs kultiniu vaidinamo režisieriaus Emilio Vėlyvio darbas, kuriame netrūksta nieko. Juosta tampa gera pramoga, kuri dėl įtampos peržiūros metu įtraukia ir nepaleidžia. Filmas turtingas efektingu veiksmu, charizmatiškais aktoriais ir jų personažais bei pašaipomis iš mūsų šalies žmonių mentaliteto ir aktualijų.

7.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. cfosas / 2014 sausio 10

    Užvirė kraujas… Nu c’mon, daug pranašesnis zero 2 – nei kiek nenuobodus (priešingai nei šis durackas akšn-filmas) ir daug šmaikštesnis (šičia tik „aš ne kur**, aš svajonių turiu!“ prapliupt juokais privertė). Kažkoks paradoksas man nesuprantamas, kaip Tu gali girt filmą, kuriame taip agresyviai tyčiojamasi iš lenkų ir rusų (lietuviai ir vargši turistai išvis tarsi personifikuoti besmegeniai pavaizduoti). Kokybiškai filmas pateiktas, pritariu, bet už scenarijų mažesnį balą skirčiau…

    p.s. Gi pats dar senis nesi, kas per jaunimo lyginimas su žemesniais sluoksniais? 😀 Nusileiskime, kol iki debesu nepakilome… c(;

  2. Klausimas / 2014 sausio 10

    Gal autorius tavo draugas,kad kreipiesi
    “tu“?

    • cfosas / 2014 sausio 10

      Pažįstamas, daug sykių apie filmus diskutavome, geriausiu įvardiname vieną ir tą patį Scarface, t.t. Ir taip iš didelės pagarbos didž. raide kreipiaus, dar prieš prasidedant seansui nujaučiau, kad čia komentuosiu… 😀

  3. Vytautas / 2014 sausio 17

    Hmmm. Na, aš nei degradas esu, nei treningus mėgstu, bet Zero 2 neseniai kaip tik peržiūrėjau, tai nepavadinčiau visišku mėšlu. Visai patiko, net labiau nei pirmoji dalis. Taip labai stipriai „suvartėt“.
    Aišku silpnas filmas. Beveik ištisai keikiamasi, veikėjų įdomių nėra (išskyrus berods Sirvestrą su principais), įpusėjus nusibost pradeda, siužetas ir toks bim bam. Bet toks susuktas, su keliom gerom socialinėm potekstėm sakyčiau. Na gal kaip kam.

  4. Lina / 2014 sausio 19

    pamačius Arturą Smoljaninovą aš taip pat maloniai nustebau 🙂