Tikriausiai buvo tik laiko klausimas, kada šiuolaikinėje filmų frančizių perkrovų pasiutpolkėje atsidurs Ši juosta. Ir ta diena atėjo, ir šiurpusis Čakis mums pristatomas visiškai naujoje šviesoje filme „Vaikų žaidimai“ (orig. „Child‘s Play“). Ir šią juostą mums pristato, sakyčiau, menkai girdėtas režisierius Larsas Klevbergas. Mažai girdėtas todėl, jog po repertuare praktiškai nėra pilnametražių juostų, todėl galima sakyti, jog čia maždaug jau debiutinis darbas.
Šioje istorijoje nėra vėl pradedama lėlėje įkūnyto serijinio žudiko istorija. Šioje istorijoje viskas ypatingai modernu, nes žudymo faktorius naujoje lėlėje yra…užprogramuojamas. Kitaip tariant, čia viskas vyksta per Dirbtinio Intelekto prizmę, kuris lėlėje auga ir formuojasi skatinamas natūralių aplinkos aspektų. Kaip vaikai. Ir nors atrodo, jog Dirbtinis Intelektas jau neturėtų mūsų stebinti (Aleksa, grok Despacito!*Aleksa sprogsta*), tai filmas, kuriame esame maloniai nustebinami.
Siužetinės detalės
Tikriausiai pirma norėčiau pagirti, ko paprastai nedarau, siaubo filmo siužetą už jo… na, siužetą! Taip, tai vienas istorijos aspektų, kuris tikrai savimi nustebino, nes čia tikrai nereikia laukti grynai to, ko ir susirinkome – išsigąsti, kol fone, kaip ir dažniausiai būna, vystosi kažkokia lėkšta istorija. Čia siužetas, sakyčiau, tikrai dosnus, kaip naujai prikeltai istorijai, paremtai siaubo žanru: istorija įtraukianti, paskaninta tiek humoro detalėmis, tiek sėkmingai realizuotomis emocinėmis (taip, aš irgi stebiuosi) gairėmis.
Kas liečia šio filmo siaubo faktorių… tai čia jo nėra tiek daug. Bent jau tokio siaubo, kokį mes įpratę matyti – psichologiniu aspektu. Kita vertus, kraujo ir, kaip sakoma, grobų tai šiame filme apstu. Būtent ši žaidimo taktika ir dominuoja šiame filme (ir, kiek pamenu, nelabai nuo to atsiliko ir jo pirmtakai). Ir nors, atrodytų, jog grotesko faktoriaus pasirinkimas siužetui šiais laikais yra silpniausia galima korta, čia ji realizuojama labai produktyviai ir filmui tikrai suteikia itin sodraus… atspalvio – nesugadinant siužeto.
Žiūrint filmą, pamažu ėmė ryškėti savotiškas siužetinės sėkmės receptas – saujelė vaikų prieš antžmogišką antagonistą (kchem… „IT“ … kchem…“Stranger Things“). Čia šios siužetinės vibracijos itin stiprios ir tikslingai vilnija per kūną viso filmo metu. Ir nors labiausiai bijojau, kad kūrėjams nepavyks filme vaisingai pavaizduoti Čakio, nes pastarieji bandymai, asmeniškai man, buvo siaubingai prėski, čia, savo nuostabiai, buvau maloniai nustebintas, nes Čakio konceptas buvo realizuotas tiesiog puikiai: vaizdžiai atsiskleidė siužete, puikiai jame įsitvirtino, ir, svarbiausia, neskambėjo kaip sumautas pagalys su veidu.
Techninės detalės
Juosta džiugina tuo, jog čia viskas skoningai persidengia: operatoriaus darbas, montažinis realizavimas, aktorių gajumas ir netgi pats groteskinis atvaizdavimas, kurio didžiulis fanas pats nesu. Bet labiausiai nustebino, kaip, beveik debiutinėje platformoje, save atskleidė ši režisierius. Nemanau, jog tikrai kiekvienam pavyksta iš pirmųjų kartų pristatyti tokį dominantį veikalą, Larsui Klevbergui tai kažkaip pavyko.
Pabaigai…
Joninių savaitgaliui gavome visai neblogą siaubo filmą, ir nors jame kažkokio magiško paparčio žiedo mes ir nerasime, tačiau apsitaškyti krauju ir šiek tiek smegenų iš šio filmo, atrodo, visai apsimoka. Nes kas gali būti geriau šią kraupią dešimtmečius skaičiuojančią lėlę, kuri taip ir taikosi kažką į jus įdurti?
