Valdžia

„Mes valdžia!” skelbė prieš kelis metus skelbė lietuviškos komedijos „Zero 3“ plakatas. Komiški ir karikatūriški filmo veikėjai tiesiog spindėjo noru turėti įtaką ir absoliutų ciniškumą. Valdžios cinizmas labai aiškiai matyti ne taip seniai paskutinį sezoną nusikaršinusiame seriale „Kortų namelis“ (angl. „House of Cards“). Ir mūsų, ir tarptautinėje politinėje erdvėje cinizmo ir galios pastatymą aukščiau žmogaus matome vos ne kasdien. Naujausias režisieriaus Adamo McKay‘iaus darbas „Valdžia“ (ang. „Vice“) sujungia kine leidžiamą karikatūriškumą su realiais įvykiais ir realiais žmonėmis.

Robertas „Dickas“ Cheney‘is vadinamas galingiausiu visų laikų Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu. Tai gali skambėti gana paradoksaliai žmonėms, žinantiems Amerikos politinę sistemą. Realiai viceprezidentas yra simbolinė figūra. Atsarginis variantas, jeigu tikrajam prezidentui nutiktų kažkas tokio, kas neleistų jam eiti pareigas. Iš istorijos žinome, kad tokių atvejų šalies istorijoje buvo ne vienas ir ne du. Ir ne trys… Bet iki to laiko, kol nenumatytais atvejais neprisiekia padėjęs ranką ant Biblijos, viceprezidentas yra simbolinė figūra. Taip, jis vadovauja Senato posėdžiams ir jo balsas yra lemiamas, jei balsavimas yra lygus. Tačiau pagal turimą galią jis nusileidžia daugeliui pareigų Amerikoje.

Tačiau Dickas Cheney‘is nebuvo tik simbolis ar tik besišypsantis ir renginiuose pamojuojantis žmogus. Po vienu jo interviu internete yra komentaras, kuriame rašoma, kad Dickas Cheney‘is yra toks blogas, kad jam net prireikė naujos širdies. Suprask, tikroji širdis buvo tokia apanglėjusi, kad toliau nebuvo kur. Tačiau būtent buvimas tokiu blogu, jį pavertė tokiu geru politiku. Išspausdamas kiekvieną galimybę ir progą, jis išgaudavo didžiausią galimą naudą. A. McKay‘us pasistengė sukurti vieno nemėgstamiausių ir vieno galingiausių visų laikų Amerikos politikų portretą.

Pirmiausia norėtųsi pakalbėti apie tai, kas A. MacKay‘ui nepavyko. Kūrėjas norėjo aprėpti kuo didesnį ir ilgesnį Dicko Cheney‘io gyvenimo tarpsnį, tad pasakojama ir dalis jo jaunystės. Atrodo, kad tam skiriama šiek tiek per daug laiko, o ir priežastys, kodėl pagrindinis juostos veikėjas susiformavo toks, koks yra, išnagrinėjamos gana greitai. Kadangi pagrindiniai juostos akcentai buvo tie, kurie susiję su jo darbu viceprezidento pareigose, atrodytų, kad ankstesniems gyvenimo tarpsniams buvo skirta šiek tiek per daug dėmesio ir laiko. To tikrai negalima pavadinti nesėkme, veikiau per didele ir ne iki galo gerai įgyvendinta ambicija.

Ir čia matyt yra vienintelis ir riebiausias šaukštas deguto „Valdžios“ medaus statinėje. Nes visa kita yra aukštam lygyje. Galima pradėti kalbėti apie aiškiai matomą režisieriaus stilių. Gana kvailoko humoro komedijose anksčiau specializavęsis A. McKay‘us, 2015 m. nėrė į rimtesnės tematikos kiną su juosta „Didžioji skola“ (angl. „The Big Short“). Rimtesnė tematika, A. McKay‘aus atveju, yra šiek tiek sąlyginė sąvoka, nes „Didžioji skola“ yra gana lengvas ir komiškas filmas, tačiau jis kalba apie labai rimtus dalykus – didžiosios finansinės krizės priežastis. Lengvo pasakojimo ir karikatūriškų personažų pagalba šis kūrėjas suprantamai perteikė gana sudėtingą filmo kontekstą bei sukūrė įtraukiantį ir įdomų filmą.

„Valdžia“, galima teigti, yra šioks toks dvasinis „Didžiosios skolos“ tęsinys. Gana sudėtinga ir klampi tema perteikiama lengvai, išnarpliojant sudėtingus mazgus, pasitelkiant humorą ir patrauklius režisūrinius sprendimus. Kaip ir ankstesnėje savo juostoje, taip ir „Valdžioje“ A. McKay‘us pasitelkia pasakotoją ir „ketvirtos sienos“ griovimą. Taip padidinamas žiūrovų įsitraukimas, kuris padeda nepasiklysti gana painiose politikos vingrybėse, kurias nagrinėja šis filmas.

Skoningai naudojamas ir simbolizmas. Žvejyba yra visą istoriją lydintis motyvas, kuris įprasmina tikruosius Dicko Cheney‘io darbo metodus. Karitarūriškas ir šiek tiek fantastinis pagrindinio herojaus paveikslas parodo, kaip jis save įsivaizdavo. Dicko Cheney‘io ir jo žmonos Lynne dialogas Williamo Shakespeare‘o dramos eilutėmis puikiai perteikė kaip valdžia suteikia cinišką įsivaizdavimą, kad esi Cezaris ar Karalius Ričardas. Iš vienos pusės tai karikatūra, humoras, kurie palengvina siužetą. Tačiau iš kitos pusės, tai nuostabus veikėjų ciniškumo ir absoliučios valdžios siekimo perteikimas. Vien ko verta scena restorane, kai vienas iš siūlomų patiekalų yra Gvanatamo kalėjimas.

Vis tik, nors kūrinys yra tikrai yra kokybiškas ir tuo pačiu prasmingas, didelis klausimas, ar filmas būtų toks geras be Christiano Bale‘o. Galima kalbėti, kad jis kartais peržengia ribą ir jo metodinė vaidybą yra šiek tiek už sveiko proto. O bet tačiau. Įsijunkite tikrojo Dicko Cheney‘io interviu. Pažiūrėkite filmą „Valdžia“. Ir tada suprasite, kodėl tai viens geriausių šio aktoriaus vaidmenų. Nors galime kalbėti, kad visų aktorių vaidyba šiame filme yra puiki, tačiau yra vienas skirtumas tarp jų ir pagrindinės juostos žvaigždės. Jų vaidyba buvo puiki, o C. Bale‘o balansavo ties genialumo ir beprotybės riba.

„Valdžia“ yra ne tik vieno galios ir įtakos ištroškusio žmogaus portretas. Tai yra meistriškai nutapytas paveikslas, įprasminantis tyriausią ir gryniausią valdžios cinizmo formą. Ir ji būdinga ne tik Dickui Cheney‘iui. Ji būdinga daug kam, o skirtingas jos atmainas ar simptomus galima išvysti ir šiandieninėje Amerikoje, Britanijoje, Lenkijoje ar Lietuvoje. A. McKay‘us, sau būdingu stiliumi, filmo pabaigoje atsimuša nuo kaltinimų, jog tai tik liberalių įsitikinimų žmogaus žvilgsnis į konservatorius. Taip, gal tai selektyvus faktų demonstravimas. Tačiau valdžios ciniškumo gynimas šaukiant, spjaudantis ir įžeidinėjant kitą, nepadaro tavęs teisiu. Gal „Valdžia“ ir yra ideologinio požiūrio persmelktas filmas. Tačiau jis savyje sugeba sutalpinti ir skoningą pramogą, ir neblogą meninį lygį ir gerą temos išnagrinėjimą. Šaukimas ir kaltinimas užsilipus ant „bačkos“ tokio poveikio ar išliekamosios vertės niekada neturės.