Velkami per betoną

Dragged Across Concrete

Pasižvalgius po Steveno Craigo Zahlerio darbus, pamažu ima ryškėti vaizdas, jog po Holivudo saule pamažu bręsta naujasis Quentinas Tarantinas. Dialogais žėrinčios istorijos, lėtai, bet tikslingai vystomos siužetinės linijos, groteskiški potėpiai, vaidmenis įkūnijančios kino legendos – būtent šiais ir kitais – kuklesniais – atžvilgiais šių dviejų režisierių darbo braižas tikrai sutampa. Ne išimtis ir naujausias Steveno darbas „Velkami per betoną“ (orig. „Dragged Across Concrete“). Būtent čia, kaip ir kitose, mano manymu, jo super juostose „Kaulo Tomahaukas“ (orig. „Bone Tomahawk“) bei „Maištas 99 kalėjimo bloke“ (orig. „Brawl in Cell Block 99“) tiesiog sužiba režisieriaus aukščiau minėti filmo kūrimo bruožai.

Istorija čia vystoma apie du – už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi – nuo pareigų nušalintus detektyvus – Bretą (akt. Melas Gibsonas) ir Antonį (akt. Vince‘as Vaughn‘as). Bretas supratęs, jog per kone 40 metų iš savo pozicijos niekur nepajudėjo ir vargu ar pajudės, nušalinimo metu nusprendžia savo ryšių pagalba gauti šiokią tokią „kompensaciją“ iš sistemos, kuri jo per tiek metų neįvertino. Tad jis, užkabinęs šia idėja ir Antonį, nusprendžia susidoroti su vienu narkotikų platintoju, kuris tikrai turi per daug nereikalingų pinigų, padėsiančių suaižėjusiems detektyvams.

Siužetinė plėtotė

Kaip ir minėjau, istorija čia niekur neskuba. Ji trunka provokuojančias 2,5 valandos ekrano laiko ir žiūrovą laiko įcementuotą kėdėje kiekvieną savo minutę. Siužetas čia visiškai procesiškas ir konstruktyvus, didžiąją dalį laiko leidžiamas per dialogus ir veiksmų analizes. Tad koks sveiko proto žmogus norėtų tiek laiko praleisti sėdėdamas kėdėje ir klausydamas ekrane vykstančių pokalbių? Čia, manau, ir yra šio filmo žavesys, jog jis subalansuotas taip pikantiškai gerai, kad stebint jį, ne tik kad pameti save laiko tėkmėje, bet ir paskęsti paties siužeto vystyme – jo preciziškume, atsargume ir tiesiog, sakyčiau, absurdiškame genialume.

Kas mane žavi šio režisieriaus darbe, tai yra tai, kaip jis nuostabiai jaučia epizodų ribas. Tiek šiame, tiek ir kituose savo projektuose, jis puikiai laviruoja tarp to, kiek ir kaip ekrane yra generuojamas dialogas: žiūrovas spėja jame užsimiršti, tačiau nespėja pasiklysti. Ir tarsi bangomis jis taip vilnija per visą juostos laiką, trumpam išmesdamas žiūrovą krantan atsikvėpti, ir vėl jį pasemdamas į savo glėbį.

O kai auditorija jau išskalauta brutaliai žaismingų pokalbių, režisierius pamažu imasi veiksmo, ir ima jį generuoti siužete. Ir generuoti ne bet kaip, bet su kone visais įmanomais groteskiškais potėpiais. Dialogai? Lėtas veiksmas? Brutalumas? Taranitino? Jau užčiuopiat pulsą?

Kaip jau supratote, maždaug antroje juostos dalyje, režisierius pamažu ima perjunginėti pavaras ir žiūrovą ima vis labiau įvilkinėti į veiksmo marškinius – čia ritmas gerokai suintensyvėja, tačiau procese tikrai nepavirsta į „Greitus ir įsiutusius“:  jis vis dar šaltas, lėtas ir konstruktyvus. Taip, čia būtent taip vystosi veiksmas.

Techniniai aspektai

Na, pradedant nuo aktorių, manau beveik viską pasako tai,  jog po šio režisieriaus skėčiu prisėdo taps Melas Gibsonas. Žinau, žinau… savo karjeroje jis turėjo ir kiek „santūresnių“ vaidmenų kokybės atžvilgiu, tačiau ar tai „Narsiosios širdies“ aktorius, ar „Pjūklo keteros“ režisierius – Melo Gibsono vardas, pripažinkite, jau kalba pats už save. Ir šiame filme jis yra tiesiog… valiūkiškai fantastiškas: jo veikėjas ant savo pečių nešdamas visas įmanomas archetipinio Vyro problemas – karjera, šeima ir skausmas negalint jos deramai išlaikyti – jis čia visai tai įvelka į savotiškai komišką perspektyvą, jog procese net tampi pasimetęs: ar jis tikrai turėtų taip skambėti, nors skamba ir labai logiškai? Vincas Vaughn‘as kita vertus čia labai šaltas ir konkretus: ši jo pozicija jau matyta kitame režisieriaus projekte apie reikalus kalėjime. Jo veikėjas Antonis – standartinė Breto priešingybė, ir kartu, visiškas analogas. Atvirai, tai šį aktorių tandemą kartu matau pirmą kartą, bet dievaž, tikrai norėčiau ne paskutinį.

Kas liečia scenarijaus pusę, manau, štrichais jau išdėsčiau anksčiau: jis konkretus, šaltas, procesiškas, ir turbūt verta paminėti, savotiškai komiškas kaip tokio kalibro filmui. Bet galbūt čia tik aš.

Galiausiai, tiek operatoriaus darbas, tiek montažinė komanda manęs taipogi nepaliko abejingu: ekrano laikas sklandus ir labai reflektuojantis su siužeto bei scenarijaus kokybe, kas, dažnu atveju, tikrai nebūna balanse.

Pabaigai

Kadangi pradėjau su įžvalga į Tarantino, manau, su ja ir pabaigsiu. Atvirai, jeigu matėte jo „Grėsmingą Aštuonetą“ (orig. „The Hateful Eight“) – trijų valandų dialogų pasiutpolkę su skoninga pabaiga – tai esate pasiruošę šiam filmui. „Velkami per betoną“ radau viską, ko ieškau filmuose – konstruktyvų dialogą, kvapą gniaužiančią siužetinę liniją, nuostabų aktorių kolaboravimą ir (turbūt tik aš, nes kiti nesijuokė) žiupsnį sodraus humoro. Jeigu radote bent vieną kriterijų iš savo lūkesčių filmams – net neabejodami galite jį aplankyti.

8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles