Recenzija

Venomas

Venom

Venomas
N-13Fantastinis, Veiksmo

Metai:
2018 m.

Trukmė:
112 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Ruben Fleischer

Vaidina:

Michelle Williams, Tom Hardy, Woody Harrelson, Riz Ahmed

Platintojas:
Acme Film

7.1
Recenzijos autorius:
6.3
Redakcijos vertinimas:
6.5
Lankytojų vertinimas:
8.5

Recenzijos autorius:

Gabrielė Žutautaitė

Paskelbta:

2018 10 08

Pirmąkart prieš kiek daugiau nei 10 metų didžiuosiuose kino ekranuose pasirodęs Venomas susilaukė daugiau pašaipų negu palaikymo – neaiškius duslius garsus skleidžiantis ir primityviais kompiuteriniais efektais sukurtas pirmasis Venomas labiau priminė parodiją, o ne planuotą gąsdinantį anti-herojų.  Nors 2018-aisiais smarkiai pažengus technologijoms, režisieriaus Rubeno Fleischerio rankose evoliucionavo ir fizinis Venomo būvis, naujausias kartu su „Sony“ kompanija kurtas „Marvel“ visatos filmas toli gražu nebuvo pasitiktas aplodismentais.

Siužetas

Filmo siužetas prasideda pagrindinio veikėjo Eddie Brock‘o (akt. Tom Hardy) sėkmės istorija. Populiarus žurnalistas, visą gyvenimą atsiduriantis laiku ir vietoje, turi viską, apie ką galima svajoti žiūrint Holivudo filmus – charizmą ir drąsą, mylimą darbą, gražią ir protingą merginą bei žmonių palankumą.

Situacija drastiškai pasikeičia žurnalistui beveik viso to netekus, kai šis pradeda gilintis į jauno milijonieriaus genijaus Carlton‘o Drake‘o reikalus – neretai pasigirsta kalbų, jog pastarasis savo mokslinius tyrimus vykdo absoliučiai neetiškais metodais, mirčiai nuteisdamas visuomenės užribyje esančius benamius. Nesėkmingai baigiasi ir Eddie bandymas apsilankyti Drake‘o laboratorijoje – ten jo organizmą užurpuoja parazitu vadinamas simbiotas Venomas, kurį Drake‘as parsivežė iš kitos planetos vykdyti savo moksliniams tyrimams. Pats įdomumas prasideda, kuomet neplanuotas mokslininko eksperimentas idealiai suveikia būtent Edžio kūne: jis pavirsta antgamtiškų galių turinčiu žmogaus-ateivio hibridu Venomu.

Paviršutiniškas klasikinės komiksų istorijos variantas

 „Venomas“ iš pirmo žvilgsnio žiūrovams pasiūlo gana klasikinį komiksų siužetą  – pradedama nuo nevykėlio istorijos iki neįtikėtinų galių atsiradimo, iš kažkur išnyra dievo vaidmenį atliekantis korporacijos multimiljonierius blogiukas, čia dar turime nuo pirmų kadrų visų palankumą pelnančią pagrindinio veikėjo merginą ir, be abejo, viską vainikuoja sąlyginai laiminga pabaiga. Visgi, kas būtų pagalvojęs, kad susimauti nesunku ir tokioje intergalaktinėje komiksų klasikoje. Žiūrint juostą susidarė įspūdis, jog režisierius Rubenas Fleischeris (prieš tai, beje, turėjęs įvairių patirčių ­– pavyzdžiui, sėkmingai pasauliui pristatęs daug susilaukusią „Zombių žemę“, ir kiek vėliau nuvylęs su veikmo filmu „Gangsterių medžiotojai“) nusprendė pasirinkti paviršutinišką kelią kalbant apie daugelį filmo aspektų.

Pirmiausia, daug spragų jau filmo siužete. Netgi ignoruojant faktą, jog Venomas „gražiausiame“ savo pavidale žiūrovams apskritai pasirodo tik kone filmui įpusėjus (kai kartais jau atrodė, kad nepasirodys visai), susidaro įspūdis, kad svarbiausi siužeto akcentai apskritai yra sudėti ne ten, kur reiktų. Pirmoji filmo dalis kiek ištemptai skiriama Tom‘o Hardy įkūnijamo Eddie Brock‘o asmeninei istorijai nuo karjeros iki pasimatymų, į siužetą nuolat įtraukiami šalutiniai, bet beveik nė kiek detaliau nepaaiškinami vingiai (pavyzdžiui, vis matomas pusmetį iš Azijos keliaujantis simbiotas vos judančios močiutės kūne).

Tiek pat paviršutiniškos ir veikėjų asmenybės (daugeliu atveju neaiškūs lieka paprasčiausi jų elgesio motyvai), ir pats simbiotas Venomas. Nepaisant to, jog viso filmo metu jis evoliucionuoja iš primato, Eddie galvoje reikalaujančio maisto, iki empatiškos būtybės, siekiančios išgelbėti žemę, šio veikėjo deramai išplėtotu pavadinti nedrįsčiau.

Situaciją kiek pagerina jau atpažįstamu „Marvel“ visatos bruožu tapęs humoras. Nors kartais ir norėjosi juoktis vietose, kur atrodė, jog žiūrovų juokas nebuvo planuotas kūrėjų, sunku buvo sulaikyti šypseną matant Tom‘ą Hardy įsitaisiusį prabangaus restorano omarų akvariume ar Venomui nuolat besityčiojant iš Eddie skystablauzdiškumo.

Neįtikinantys nei aktoriai, nei specialieji efektai

Nieko nuostabaus, jog vieni didžiausių lūkesčių šiuolaikiniams komiksų filmams – specialieji efektai. Visgi, net ir čia „Venomas“ nesusirinko dešimtukų, galėjusių bent kiek pagerinti galutinį pažymį. Nors pats Venomas ir atrodė kiek labiau įtikinančiai, nei pirmąjį kartą pasirodęs 2007 metais filme „Žmogus voras 3“, bet kokią tikroviškumo iliuziją sugriovė visos filmo kovos scenos. Šios ne tik kad neatrodė bent kiek tikroviškai, kiek gali atrodyti kompiuteriu sukurtos komiksų scenos, tačiau buvo netgi sunkiai suprantamos – stebint jas buvo praktiškai neįmanoma suvokti kieno pusėje iš tikrųjų galios pranašumas. Kiek keistai atrodė ir sprendimas viso filmo metu vengti parodyti bent vieną kraujo lašą ir filmui skirti N-13 amžiaus cenzą, kas filmą nuo bent kiek aršesnio fantastinio žanro priartino prie juostos vaikams.

Dar vienas nuviliantis elementas – gerai žinomų bei anksčiau „Oskarams“ nominuotų aktorių pasirodymas. Šis buvo tiek pat neįtikinantis, kaip ir specialieji efektai. Vietomis susidarė įspūdis, jog abu pagrindinius veikėjus įkūnijęs Tom‘as Hardy‘is (jis įgarsino ir Venomą) viso filmo metu labiau atliko komiko negu antiherojaus vaidmenį. Kone dažniausiai jį buvo galima matyti besiblaškantį gatvėmis ir nesuprantantį kas apskritai vyksta, ir dėl to sulaukiantį dar daugiau pašaipų iš jo kūne apsigyvenusio simbioto. Menkai atsiskleidė ir antraplaniai aktoriai. Daug vilčių teikusiai kelių „Oskarų“ nominantei Michellei Williams kūrėjai nusprendė suteikti gan blankų korporacijos advokatės ir Eddie mylimosios vaidmenį, tad vietos aktorei sužibėti apskritai nelabai ir buvo.

Reziumė

„Venomas“ tapo puikia iliustracija fakto, jog kartais klasikinės komiksų istorijos yra tikrai negana norint sukurti įtraukiantį ir puikiai vertinamą komiksų filmą. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog filmas turi visus kokybiškam komiksų filmui būdingus elementus – neprailgstantį greitą filmo tempą, įsimenančią istoriją ir iš pažiūros puikų aktorių sąrašą, – akivaizdu, jog režisieriui viso to sujungti į įtraukiančią ir dar ilgai aptarinėjamą juostą nepavyko. Paviršutiniškas scenarijus, neišplėtoti pagrindinių veikėjų charakteriai, jų motyvų stoka ir neįtikinantys kompiuteriniai efektai tapo tais kertiniais trūkumais, filmą pavertusiais viena prasčiausių „Marvel“ visatos ekranizacijų istorijoje. Po tokio prasto pasirodymo belieka tikėtis, jog situacija artimiausiuose „Venomo“ filmuose (Tom‘as Hardy‘is pasirašė sutartis dar trims „Venomo“ filmams) tik gerės.

6.3Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
6
Kinematografija:
7
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
6
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D