„Kavabunga“
Žymusis Holivudo specialiųjų efektų ir sprogimų specialistas, režisierius ir prodiuseris Michael‘as Bay‘us specializuojasi ne tik ties „Transformerių“ filmais, tačiau dar ir atranda laiko prodiusuoti panašius prabangiai atrodančius ir efektų prifarširuotus projektus, kuriuose jis mato finansinį potencialą. Kartu su „Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo“ bei „Titanų įniršis“ režisieriumi Jonathanu Liebesmanu jis pristato dar vieną nuotaikingą ir labai efektingą pasakojimą, atkeliavusį tiesiai iš 10-ojo dešimtmečio, kai televizijoje, komiksų puslapiuose, žaislų parduotuvėse ir kinuose karaliavo „Vėžliukai nindzės“.
Kino kūrėjų tandemas kviečia atsidurti Niujorko gatvėse ir kartu su „Didžiojo Obuolio“ gyventojais stebėti teisingumo vykdymą, kurį atlieka keturi šiek tiek mutavę, tačiau dar pakankamai jauni, nindzių kovos techniką įvaldę charizmatiški vėžliai.
Apie ką mes čia…
Žurnalistė Eipril Onil kiekvieną dieną gaudo sensacijas, tačiau jai tas sekasi ne itin gerai. Vieną dieną merginai pasitaiko puiki proga – jos kelyje atsiduria keturi miesto teisinguoliai, kurie tvarko reikalus neįprastu būdu. Pamačiusi, ką sugeba keturi nepažįstamieji, mergina puola juos persekioti, tačiau juos pamačiusi ji negali patikėti savo akimis. Prieš ją atsiduria keturi dviejų metrų aukščio mutavę vėžliai – Rafaelis, Mikelandželas, Leonardas ir Donatelas.
Kūrinio vidus
Einant į naujausią prodiuserinį Michael‘io Bay‘aus filmą aplanko nemalonus, ganėtinai šlykštus ir visiškai pesimistinis nerimas dėl šios moderniai pateiktos „Vėžliukų nindzių“ versijos, kuri viso pasaulio kino teatrus pasiekė vieną iš labiausiai kino studijų vengiamų mėnesių – rugpjūtį. Žinoma, didžiausią baimę filmo pasirodymas turėjo sukelti tiems, kurie prieš dvidešimt metų buvo „Vėžliukų“ manijos dalyviais. Žaislai, animaciniai projektai, komiksai ir gana juokingai atrodantys vaidybiniai filmai, kuriuose žymūs herojai kovojo su visagaliais blogiečiais. Paskutinį kartą Rafaelį, Leonardą, Donatelą ir Mikelandželą didžiuosiuose kino ekranuose buvo galima pamatyti prieš septynerius metus, tačiau tik animaciniu pavidalu. Vaidybiniame filme keturi nenugalimi vėžliukai pasirodė dar seniau – 1993 metais. Tada buvo galima išvysti finalinę, ne itin kokybiškos, tačiau gana populiarios trilogijos dalį. Ir štai, po tiek metų laukimo studija „Paramount“ su Michaeliu Bay‘umi priešaky galiausiai pristato daug žadantį perdirbinį. Deja, bet kino kūrėjai savo 125 milijonus kainavusiu projektu žiūrovus tesugebėjo pamaloninti tik pažadais.
Filmo istorija prasideda gana chaotiškai – lyg ir pristatoma visa vėžliukų istorija (kova su Šrederiu ir jų apmokymai pas meistrą Splinterį), tačiau pasibaigus pirmoms filmo minutėms žiūrovas atsiduria Niujorke, kur prasideda Eipril Onil kelionė iki susitikimo su peraugusiais mutantais, ginančiais miestą. Šiek tiek nuobodi pradžia, kuri nežada nieko gero, tačiau atėjus tai akimirkai, kai filme pasirodė keturi didvyriai, nuobodulys išnyksta – jį pakeičia nuostaba ir jausmas, kad visa tai jau kažkur matyta. Ir tikrai, vienoje scenoje buvo paminėtas Christophero Nolano „Tamsos riteris“, kurio pirmosios dalies scena identiška tai, kurią buvo galima pamatyti šioje Jonathano Liebesmano režisuotoje juostoje. Na ir žinoma, kaipgi buvo galima neapsieiti be juokelių, susijusių su naujuoju „Betmanu“. Matyt filmo scenaristas yra didelis pono Nolano kūrybos gerbėjas, kad kelis kartus paminėjo jo sukurtą trilogiją. Atmetant šį nesusipratimą, filmo kūrėjus galima pagirti už labai patrauklų istorijos vystymą. Lengvai ir gana banaliai pateikiamas pasakojimas, kuris priminė originalią „Vėžliukų“ trilogiją. Filmas kupinas juokelių, tik, deja, ne visi jie gerai įgyvendinti. Kita vertus, ko daugiau reikia šiuolaikiniams paaugliams – veiksmo, efektų ir kietų frazių. To čia tikrai netrūksta. Netgi galime pagirti Michaelį Bay‘ų, kuris suprodiusavo žymiai kokybiškesnį filmą už jo šiemetinę režisūrinę gėdą, pavadinimu „Transformeriai. Išnykimo amžius“. Juostoje nemažai dvikovų, tačiau nėra nė vienos, kurią būtų galima pavadinti epine arba tiesiog didinga. Finalinis susidūrimas su Šrederiu – geriausia, ką turi šis filmas. Deja, bet tai tikrai liūdina. Šiek tiek anksčiau buvo paminėta, kad filme atsirado scena, susijusi su „Tamsos riteriu“, tačiau tai ne vienas momentas, kai juostoje galima pastebėti sąsajas su kitais panašaus pobūdžio projektais. Finalinės scenos pavidalas visiškai atspindi tai, ką matėme 2012 metais „Žmogaus-voro“ perkrovime. Ar čia toks sutapimas, kad kūrėjai į filmą įdėjo beveik identišką sceną, ar tai tiesiog idėjų neturėjimas, kurių buvo pasisemta iš kitų filmų? Atsakymo į šį klausimą mes negavome.
Nors istorija prastai, tačiau ganėtinai įtraukiančiai pateikiama, tačiau filmo herojų pateikimas ne toks šviesus. Taip, kiekvienas iš vėžliukų skirtingas, kiekvienas turi asmenybę, kovos techniką ir išraiškingą ginklą rankoje, tačiau jų kilmės istorija ir gyvenimo būdo atskleidimas labai nykus. Visiems tiems, kurie užaugo su „Vėžliukais nindzėmis“ tai nėra problema, tačiau jaunimui, kuris pirmą kartą susipažįsta su šiais keturiais padarais, tai kelia problemą. Labai banaliai pateikiama ir Eipril istorija, jau nekalbant apie patį Šrederį, kuris buvo pagrindinis visos istorijos antagonistas. Išties neišvystyti iki galo siužetiniai veikėjų vingiai, kuriais bent jau būtų galima uždengti visiškais scenarijaus spragas.
Juostą rekomenduojama pasižiūrėti visiems tiems, kurie neužaugo su minėtais personažais, o visi kiti, kuriems „vėžliukai“ asocijuojasi su vaikystės herojais ir akimirkomis, kai kiekvieną dieną teko laukti naujos animacinio filmuko serijos, venkite nusivylimo, nes, iš tiesų, be jo neapsieis nė vienas nostalgijos kamuojamas žiūrovas. Gražus, tuščias, banalus, pramogai skirtas vienkartinis projektas, kurio pratęsimas pasirodys 2016 metais. Tikėkimės, jog antrame filme Rafaelio, Leonardo, Donatelo, Mikelandželo bei Splinterio istorija bus vertingesnė nei ši.
Techninė juostos pusė
Kaip visada, Michaelis Bay‘us savo tiek režisūriniuose, tiek prodiuseriniuose projektuose didžiausią dėmesį skiria specialiesiems efektams. Tenka pripažinti, kad šiame filme jų pakankamai daug, tačiau ar visi jie kokybiški? Ne! Aplinka, pastatai, sprogimai, veikėjų triukai kaip ir atitinka žymiojo režisieriaus kokybę, tačiau problemą kelia itin neišvaizdus CGI (Computer-generated imagery), kuris pakankamai neskoningai rėžia akis bežiūrint į kiekvieną iš pagrindinių juostos herojų. Vėžliukai tai dar ne tokia didelė problema – didžiausiu nusivylimu tampa Splinteris – tragiškas kompiuterinių efektų mišinys. Trimatė erdvė šiek tiek padeda paslėpti šios technologijos nesklandumus, tačiau to nepakanka. Šnekant apie 3D – jo praktiškai nebuvo. Gilesnis vaizdais ir keli peiliai prieš akis – daugiau filmas neturi ko pasiūlyti.
Garso montažas džiugina viso filmo metu. Iš tikrųjų, jis suteikė bendram filmo fonui puikios galios, kuri su kiekviena veiksmo scena leido pajusti neišnaudotą puikaus istorijos pamato potencialą. Filmo montažas neblogas, todėl bendras siužetinės linijos pateikimas nėra chaotiškai pateikiamas, ko galima buvo tikėtis iš Michael‘o Bay‘aus produkcijos.
Kameros darbas dvejopas. Prasidėjus pirmoms filmo scenoms tampa neramu dėl vizualinio pateikimo, nes kai penkias minutes iš eilės matai drebančios kameros efektą darosi nesmagu. Tokiems filmams tokie operatoriaus sprendimai visiškai netinka. Vėliau pamatome firminį „Transformerių“ braižą – daug šviesų, paimtas iš apačios vaizdas ir viską vainikuojantis efektingas slow-motion efektas. Bendras filmo vaizdas tikrai geras, labai gerai nufilmuotos scenos, kuriose vėžliukai kapojasi su Šrederiu, tačiau tai tik kelios akimirkos iš bendros, beveik dvejų valandų trukmės juostos.
Garso takelis filme taip pat primena „transformerių“ skambesius. Bay‘us niekaip negali išlįsti iš gigantiškų robotų tematikos, tad net ir šalutiniai projektai pasigauna jo išbandytą ir milijardus dolerių nešantį stilių. Kelios kompozicijos filme puikiai tiko prie scenų, tačiau apskritai tai „Transformerių“ hibridas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindiniame naujai perkrautos „Vėžliukų“ versijos vaidmenyje atsiduria seniai matyta ir vos nenurašyta iš Holivudo sąrašo Megan Fox, kuri gauna antrą šansą pradėti viską iš naujo. Prisiminkime skandalą, kuris įvyko 2010 metais, kai Stevenas Spielbergas įsakė jos atsikratyti iš „Transformerių“ trečios dalies. Kaip nemokėjo vaidinti, taip ir nemoka, tačiau užtat yra į ką pasižvalgyti. Seksualūs ir aptemti rūbai, paryškinantys jos figūros dailumą – tai viskas, ką galėjo su savimi į filmą atnešti ši seksualioji ponia.
Williamas Fichtneris, suvaidinęs Eriką Saksą – tai geriausia, ką galima pamatyti šiame filme vaidybos plane. Jis vienintelis atidirbo už visus kitus. Kartu į pagalbą jam atėjo Šrederio atlikėjas, japonas Tohoru Masamune. Žinoma, ne tokio antagonisto tikėjomės, tačiau tai jau scenaristų kaltė, o ne aktoriaus, kad jam teko vaidinti tokį blankiai atskleistą veikėją. Tačiau tai antras šviesiausias juostos momentas.
Vėžliukų ir Splinterio vaidybos ypatumus aptarinėti beprasmiška, nes CGI efektas užgniaužė jų pasirodymą, tačiau visgi reikia paminėti Johnny‘į Knoxville‘ą, kuris paskolino savo balsą Leonardui. Tai vienintelis žinomas aktorius, kuriam atiteko garbė įgarsinti kultinį veikėją.
Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti labai seniai kinuose matytą ‚netikros vienuolės“ pažibą – Whoopi Goldberg. Trumpas, tačiau visai malonus pasirodymas, sukeliantis šypseną žiūrovo veide. Willas Arnettas, kuris visą juostos laiką asistavo Megan Fox vaidinamam personažui, neparodė nieko įsimintino. Eilinį sykį suvaidino kvailelį. Bet jam toks amplua labiausiai ir tinka.
Verdiktas
„Vėžliukai nindzės“ – tai ilgai lauktas ir gana nuviliantis žinomos žaidimų, komiksų, animacinių filmų serijos perkrovimas, kuris gali pasigirti pramoginiu pavidalu, gražiai pateiktomis veiksmo scenomis ir visai pakenčiamu humoru, tačiau dėl tragiškai įgyvendinto CGI, visiškai banalaus scenarijaus ir neryškių veikėjų juosta tampa eiliniu kino studijos pasipelnymo šaltiniu.
