Kinu ir bendrai populiariąja kultūra nesidominčiųjų tarpe yra paplitusi keista nuomonė. Dauguma jų komedijos žanrą įsivaizduoja kaip kvailus žmones, kurie daro kvailus dalykus tam, kad pralinksmintų protinguosius. Būtinai tik protingus – juk jeigu juokiesi iš kvailių, tu pats toks negali būti.

Toks požiūris visame pasaulyje yra įsiėdęs dėl banaliausių anekdotų ar tiesiog per savo kvailumą išgarsėjusių žmonių (Lietuvoje šis nusiteikimas dar galbūt yra užsilikęs nuo rusiškų komedijų, kuriose už girtą statybininką nebuvo nieko geriau, ir galbūt dėl „Juokis“ festivalio, apie kurį žmonės daugiau kalba nei žiūri, bet į kurį einantys žiūrovai pagal skritulinę diagramą veikiausiai sutaptų su tais rusiško humoro mėgėjais). Teisybė tokia, kad kokybiška komedija yra kur kas daugiau. Ji, jeigu trumpai, susideda iš protingų kūrėjų, kurie sukuria aiškiai apibrėžtus veikėjus su kitokiu nei įprasta pasaulio supratimu ir jo laikosi nepaisydami to, kad pasaulis veikia visiškai kitaip nei jie įsivaizduoja.

„Veep“ veikėjų kvailais niekada nepavadintum. Jie visi turi savų problemų ir keistumų, tačiau viceprezidentais ir jų padėjėjais bet kas tapti negali. Apie šią žmonių grupę ir sukasi Armando Iannucci (kilusio iš Škotijos, ne kitaip) kuriama politinė komedija.

Pagrindinė veikėja čia yra Selina Meyer (Julia Louis-Dreyfus), Jungtinių Valstijų viseprezidentė, kaip ir daugelis fiktyvių viceprezidentų (ir, tikėtina, tikrųjų) šioje pozicijoje atsidūrusi po to, kai jai nepasisekė kova prezidento rinkimuose.

Serialui padeda tai, jog viceprezidentas faktinių galių kaip ir neturi. Selina privalo dalyvauti svarbiausiuose valstybės renginiuose, palaikyti prezidentą net ir tose situacijose, kuriose ji šiaip elgtųsi visai kitaip, bei vykti į tas vietas, kur pats prezidentas (kuris seriale veikia tik už kadro ir tiesiogiai nėra parodomas nei karto) neturi jokio noro keliauti.

Iannucci sėkmingai sukuria Seliną ir jos aplinką taip, kad žiūrovai galėtų patikėti, jog ji tikrai užėmė tokią aukštą poziciją valstybėje. Čia kalba eina ne apie politinę situaciją, net jeigu politikavimo seriale yra daug (neatskleidžiant, kurią partiją atstovauja Selina), o apie pačią veikėją. Moteris yra pateikiama kaip kieta, tačiau ne iš tos banaliosios pusės, kai ji gali išspardyti visus vyrus, o labiau užsispyrimo prasme, siekianti politikos aukštumų jau nuo seno. Jos požiūrį į darbą parodo ir santykiai su savo šeima – buvusiu vyru ir paaugle dukterimi, kurie abu yra dažnai naudojami politiniams Selinos tikslams, tačiau ir karts nuo karto sulaukiantys kiek šiltesnio moters dėmesio, taip sukuriant visapusiškai išplėtotą ir įtikinamą veikėją.

Kartu „Veep“ laikosi logiškos nuomonės, kad be savo komandos Selina negalėtų nieko pasiekti. Skirtingai nei kituose politiniuose serialuose, čia Selina daug darbo daro pati, tačiau patarėjai užima lygiai tokią pačią serialo dalį. Viršininkę dievinantis Garis (Tony Hale) yra ištikimasis Selinos pagalbininkas ir tiesioginis jos patarėjas absoliučiai visais klausimais, savo gyvenimą aukojantis dėl viceprezidentės. Vyriausioji patarėja politikos klausimais Eimė (Anna Chlumsky) dažnai pykstasi ir taikosi su ryšių su visuomene specialistu Denu (Reid Scott), ir jie abu solidaus amžiaus patarėjų štabe yra tarytum jaunimo atstovai, kurių gebėjimas naudotis socialinėmis priemonėmis yra perspaudžiamas itin protingai. Maikas (Matt Walsh) yra tipinis vidurinio amžiaus krizės kamuojamo vyro įsikūnijimas, kuris išmano savo darbą, bet bėga nuo jo iškart gavęs progą, o Sju (Sufe Bradshaw) yra Selinos asistentė, tvarkanti jos kasdienį tvarkaraštį, ir nors Sju gauna nedaug eterio laiko, ji sugeba nutildyti visus aplinkinius.

Linksmų sugrįžtančių veikėjų seriale yra nemažai, tačiau vienas jų, prezidento atstovas viceprezidentės komandoje Džona (Timothy Simmons), išryškina turbūt didžiausią „Veep“ problemą. Na, priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Šis veikėjas visų kitų yra nekenčiamas dėl savaime suprantamų priežasčių – kalbantis tik apie prezidentinius reikalus ir save bei įžeidinėjantis kitus, Džona sąjungininkų neturi nei prezidento, nei viceprezidentės pusėje.

Čia išlenda „Veep“ bruožas, naudojamas labai riebiai – cinizmas ir sarkazmas. Seriale visiškai gerų žmonių nėra, nes jie visi turi savų politinių interesų, o nuolatinis Džonos menkinimas ir pastarojo atsikirtinėjimas, net jeigu smagus ir dažniausiai protingas, ilgainiui gali nusibosti. Iš dalies „Veep“ galima būtų apibūdinti kaip veikiantį pagal tam tikrą šabloną, kiekvienoje serijoje kartu su Džona atrandant žmonių, iš kurių būtų galima šaipytis, bei įveliant Seliną į situacijas, kurios balansuoja ant absurdo ir politikavimo ribos, ką Armando Iannucci komanda išnaudoja tiesiog puikiai.

Kaip ir su daugeliu geriausių bet kokio žanro serialų, „Veep“ reikėjo laiko ir tikrąją formą scenaristai atrado tik trečiajame sezone, kuomet Seliną užgriuvo kur kas daugiau politinių ir šeimyninių rūpesčių, o kiek apsileidusi jos komanda su tuo privalėjo tvarkytis. Tada į viršų šovė ne tik dialogų, kuriuos būtų galima cituoti iki išnaktų, kokybė, tačiau ir patys aktoriai atsidūrė savo teritorijoje.

Apie Julia Louis-Dreyfus talentą, kurį dabar atrado ir Holivudas, žinoma jau seniai, kadangi „Seinfeld“ ji išdarinėjo ne ką menkesnius dalykus. Selina yra kitokia veikėja, neįkrentanti į tradicinius stereotipus ir viena tų, kurias daugelis kitų aktorių galėtų bereikalingai perspausti, tačiau Louis-Dreyfus sugeba perteikti viceprezidentės laisvumą ir keistą tikslo siekimą nepamirštant to, kad bent iš dalies Selina užima vienas svarbiausių pareigų valstybėje.

Likusi kūrybinė grupė yra ne ką prastesnė, pradedant nuostabiai nuolat užspaustą į kampą Garį vaidinantį Tony Hale’ą (kuris su Louis-Dreyfus už šiuos vaidmenis jau gavo savo „Emmy“) ir baigiant Mattu Walshu, kurio nusivylusį gyvenimu veikėją daugelis jau yra matę ir televizijoje, ir gyvenime, bet jį perteikti taip natūraliai yra itin sunkus darbas.

Kitaip sakant, „Veep“ yra visapusiškai stiprus serialas. Negaliu patarti jį peržiūrėti per kelias dienas, net jeigu teoriškai tai yra įmanoma, nes juo persisotinti galima per daug greitai. Ir dėl anksčiau minėto didelio ciniškumo kiekio, ir kartu dėl humoro, kuris kiekvienoje scenoje yra statomas keliais aukštais ir galiausiai sprogsta su neįtikėtinu trenksmu.

Dėl amerikietiškos politikos neišmanymo nesijaudinkit – daugelis veikėjų seriale apie ją supranta panašiai kaip ir jūs, kiekvienu momentu bandydami pataikauti tautai dėl reitingų ir numesdami savo įsitikinimus į šalį, taip sukuriant savotiškai neutralų serialą. Bet „Veep“ ir neprivalėjo būti apie politiką ir intrigas joje. Tai yra serialas apie sėkmingai prasimušusius ir ne visai kompetetingus žmones neįtikėtinai sunkiame darbe, ir už jų susimovimą seriale nėra nieko linksmiau.

9.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
10
Režisūra
9.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles