Gyvenimą keičianti mirtinga liga? Yra. Optimistiška ir visada palaikanti draugė? Turim. Patrauklus vaikinas seilės varvinimui? Be abejo. Ar čia „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“? Ne, kodėl gi jums kilo tokių minčių?
Jei rimtai, tai vien dėl to, kad „Vidurnakčio saulėje“ pagrindinė veikėja serga liga, nuo kurios gali mirti, tai nereiškia, kad filmas identiškas kitam panašią istoriją pasakojančiam populiariam paauglių filmui, tačiau nenuginčyjamų panašumų yra. Bet kol kas nekalbėkime apie panašumus. Pakalbėkime apie tai, ko jūs tikitės iš šio filmo. Jeigu jūs esate paauglė mergaitė, esu beveik įsitikinęs, kad filmas jums patiks. Jis turi viską, ko ir reikia – paprasta, neapsunkinti meilės istorija, paprasti, gražūs įsimylėjeliai, na, ir iškilusi problema, dėl kurios jie negali būti kartu(šiuo atveju – pagrindinės veikėjos mirtina liga). Tačiau tai viskas. Nesitikėkite puikios vaidybos, nesitikėkite gerai išvystytų veikėjų ar nuostabaus scenarijaus.
„Vidurnakčio saulę“ mums maloningai dovanoja režisierius Scott Speer, ir gana keista, bet tai jau antras šio režisieriaus filmas šį mėnesį paliečiantis mūsų ekranus. Pirmasis – „Svajonių app‘sas“ – buvo neįtikėtino prastumo, tad apėmė didžiulis smalsumas, ar sugebės Scottas dar pusantros valandos gadinti gero kino vardą. Laimei, antrasis filmas yra kiek geresnis – jį žiūrint man bent jau nekilo nenumaldomas noras kuo greičiau palikti kino salę – tačiau Scott Speer, prieš tai pasižymėjęs tik vienos iš „Šokių hip-hopo ritmu“ dalies režisavimu, neatpirko savo kaltės. Filmas yra beprotiškai, fantastiškai, nuostabiai vidutiniškas.
Pagrindinius vaidmenis atlieka Bella Thorne, mums žinoma iš įvairių vaidmenų Disney kanale, ir Patrick Schwarzenegger, mums žinomas dėl to, na, nes jis yra Arnoldo Schwarzeneggerio sūnus. Abiems aktoriams šis filmas yra pagrindinio vaidmens debiutas, ir deja, bet pirmas blynas yra prisvilęs. Patrick, panašu, yra labiau pripratęs vaidinti medį, nes jo veidas visada turi tik vieną ir tą pačią kvailai besišypsančio paauglio ekspresiją. Jo veikėjas yra tai, kas vadinama „Mary Sue“, tai žmogus, neturintis jokių blogų savybių ir ydų, sukurtas tobulai, kad tik patiktų žiūrovams. Rimtai, vaidmenį galėjo atlikti absoliučiai bet kuris bent kiek patrauklus aktorius. Su Bella Thorne reikalai šiek tiek geresni, mat ji jau parodo ir dvi(kartais net tris) emocijas, tačiau nors ir jos veikėja šiek tiek gilesnė ir įdomesnė, į jos vaidybą žiūrėti vis tiek buvo be galo nuobodu. Vienintelis tikrai pagyrų vertas aktorius šiame filme – Rob Riggle, suvaidinęs pagrindinės veikėjos tėvą, turintį susitaikyti su tuo, kad jo dukra miršta. Beje, Rob Riggle ir praeitame Scott Speer filme „Svajonių tėvas“ vaidino pagrindinio veikėjo tėvą, ir vėlgi, buvo geriausias dalykas visoje juostoje. Galbūt tai taps jo karjera – prastų filmų gelbėjimu būnant vieninteliu geru aktoriumi.
Istorija nėra labai banali, ir potencialo čia buvo – mergina negali nė sekundės praleisti saulėje, kitaip mirtis praktiškai garantuota, tad į lauką gali išeiti tik naktį. Idėja nebloga, tačiau kažkur kūrybiniame procese potencialas išėjo pasivaikščioti, o į dienos šviesą išėjo labai banaliai pateikta istorija, kur romantiškumas ir liūdesys mums neskoningai grūdami į gerklę. Iš pradžių mergina vaikinui apie savo ligą nesako, tada jis sužino jau per vėlai, tada ji bijo, kad jis pyks ant jos, tačiau žinoma, medis neturi kitų emocijų negu kvaila šypsena, tad jis nepyksta, tada jie bando kartu nugalėti visus sunkumus. Ir maždaug kas 30 minučių mergina, kuri, beje, nuostabiai dainuoja, užtraukia kokią linksmą dainelę apie savo gyvenimą, ir visi aplinkui klausosi. Taip, suprantu, skambu labai ciniškai, aš suprantu, kad tikrai bus žmonių, kuriems filmas patiks, ir jis pats iš savęs net nėra labai blogas, bet manęs tai tiesiog nesužavėjo. Tai buvo vidutiniška. Ir blogiausia – tai buvo nuobodu.
Didžiausia mano problema su šiuo filmu – jis nesijautė tikras. Aš nė sekundei nepatikėjau pagrindinių veikėjų rodomais jausmais. Tačiau atsitiko kai kas įdomaus – spėju, kad netyčia – antraplanių veikėjų meilės istorija, nors ir rodoma buvo gal dvi ar tris minutes visame filme, atrodė daug kartų tikresnė ir įdomesnė už tą, kuri buvo istorijos epicentre. Pagrindinės veikėjos draugė slepia jausmus savo moksliukui bendradarbiui, kuris taip pat ją beprotiškai įsimylėjęs, ir jų jausmai atrodė tokie tikri, kad aš net užsimaniau, kad visas filmas būtų tik apie jų meilę. Deja, bet likusį laiką teko žiūrėti į nenuoširdumą ir prastą vaidybą.
Apibendrinant, noriu pabrėžti, kad filmas tikrai nėra blogas – ypač palyginus su prieš tai ekranuose buvusiu režisieriaus darbu – tad jei labai neturite ką veikti, arba tikrai labai mėgstate romantinius filmus, tuomet rekomenduoju. Galbūt tai būtų nebloga nuobodaus sekmadienio vakaro peržiūra. Tačiau – tik tiek. Neįspūdingas pagrindinio vaidmens debiutas tiek Bella Thorne, tiek Patrick Schwarznegger. Ir dar viena paskata Scott Speer susiimti ir sukurti kažką tikrai gero. Lauksime tolesnių darbų iš šių menininkų.
