Recenzija

Vidurnaktis Paryžiuje

Midnight in Paris

Vidurnaktis Paryžiuje
N-13Komedija, Romantinis

Metai:
2011 m.

Trukmė:
94 min.

Šalis:
JAV, Ispanija, Prancūzija

Režisierius:

Woody Allen

Vaidina:

Owen Wilson, Rachel McAdams, Kathy BatesTom HiddlestonKurt Fuller

8.9
Recenzijos autorius:
8.8
Redakcijos vertinimas:
8
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2017 12 31

Filmo laimėjimai Oskarai: 1 / Auksiniai gaubliai: 1 / Bafta: 0

Oskarai (Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai)

Geriausias scenarijus

Auksiniai gaubliai (Holivudo užsienio spaudos asociacijos apdovanojimai)

Geriausias scenarijus

Jei Woody‘is Allenas nebūtų sukūręs filmo apie Paryžių, būtų buvę keista. Pirmiausia, dėl to, kad šiame amžiuje režisierius kūrybiškai trankėsi po ne vieną Europos miestą. Londonas, Barselona, Paryžius ir Roma. Jei šiame sąraše nebūtų Prancūzijos sostinės, sutikite, kažko trūktų. Tad režisierius atidavė duoklę vienam iš Europos kultūros židinių. Antra, W. Allenas pagerbė savo mylimą miestą. Nors žinoma, kad jei galėtų, šis kino kūrėjas iš savo didelės meilės, tikriausiai, vestų Niujorką. Tačiau Paryžius taip pat užima didelę vietą režisieriaus širdyje. „Jei negyvenčiau Niujorke, Paryžius būtų ta vieta, kurioje apsistočiau“ yra sakęs W. Allenas. Savo pirmąją meilę Niujorką kino kūrėjas pagerbė ne kartą. Tad būtų keistą, jei režisierius nebūtų skyręs nors vieno savo filmo kitam savo mylimam miestui, ar ne? Ir štai, „Vidurnaktis Paryžiuje“ (angl. „Midnight in Paris“) yra odė meilės miestui, kuri tapo vienu sėkmingiausių šiuolaikinių W. Alleno darbų, nors paslysti ir atsidurti vidutinybių skyrelyje galėjo labai lengvai.

Trumpai apie siužetą

Gilas Penderis (akt. Owenas Wilsonas) yra sėkmingas, tačiau savo darbu nepatenkintas Holivudo scenaristas. Kartu su sužadėtine Inesa (akt. Rachel McAdams) ir jos tėvais Gilas svečiuojasi Paryžiuje. Kol žmona ieško įvairių papuošimų jų naujiems namams, vyras vaikščiodamas mieste semiasi įkvėpimo savo rašomai knygai. Vieno tokio pasivaikščiojimo metu naktį jis netikėtai patiria kai ką labai magiško.

Nostalgijos krautuvėlė

Pagrindinis Gilo rašomos knygos personažas yra nostalgijos krautuvėlės savininkas. Jo parduotuvėje galima įsigyti daugybę praeitį menančių senienų. Tokių, kurios yra atgyvenusios ir nepraktiškos, tačiau kelia semtiemtus seniems geriems laikams. Nostalgija ir žvelgimas į ankstesnius laikus pro rožinius akinius yra viena svarbiausių šio filmo temų.

Pagrindinis veikėjas atliepia dažnai kai kuriuos žmones aplankantį jausmą, kad ankstesni laikai buvo geresni. Juk juose gyveno tokie didūs kūrėjai, visuomenė nebuvo tokioje moralinėje bedugnėje kaip dabar… Kalbant paprastai, žolė buvo žalesnė.

Šiame W. Alleno filme nostalgija ir susižavėjimas praeitimi atlieka dvi funkcijas – magiškąją ir psichologinę. Pradėkime nuo magijos. Minimalus fantastikos elementas, esantis filme, yra žaismingas. W. Allenas kelionės laiku nepaverčia kažkokiu impozantišku veiksmu. Ne, tiltu į kitą laikmetį tampa pasivaikščiojimas miesto gatvėmis, laikrodžiui išmušus vidurnaktį.

Šis magiškas elementas, galima teigti, filmą išgelbėjo. Be šios komponento, „Vidurnaktis Paryžiuje“ būtų buvęs tik dar vienas eilinis W. Alleno psichoanalizės seansas kino juostos pavidalu. Gilo keliavimas laiku pridėjo žaismo, papildomo humoro ir šarmo.

Nors šį kino patiekalą W. Allenas gamino iš pačių paprasčiausių ingridientų, viskas suveikė puikiai. Susitikimai su garsiais kūrėjais kėlė papildomas komiškas situacijas, kas tik praskaidrino filmą. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimo demonstravimas yra jau seniai pasakojama istorija, tačiau veikėjų ir dialogų išskirtinumo pagalba, W. Allenui pavyko išspausti vašką.

Režisierius nekarikatūrizavo iškilių praėjusio amžiaus kūrėjų, tačiau kiekvieno jų pasirodymas buvo įdomus. O tų garsių asmenybių savybių pakeisti ir nereikėjo. W. Allenui teliko savo režisūriniais potepiais paryškinti kai kuriuos akcentus ir kiekvienas iš tų veikėjų tapdavo įsimintinu net ir dėl kelių minučių ekrane.

Gilas nusikelia į praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį, savo idealizuojamą laikmetį, kuriame gyveno mylimiausi jo kūrėjai. Jis patenka į savo svajonių pasaulį. Tokiu paprastu manevru W. Allenas pradeda žaidimą su žiūrovo vaizduote, kur kiekvienas gali pradėti fantazuoti apie nusikėlimą į mėgstamiausią laiką ir pažintį su savo dievukais. Vėl gi, viskas paprasta. Bet, dievaži, veikia.

Iš to žaidimo išplaukia ir psichologinis filmo aspektas. Ar mes per daug idealizuojame praeitį? W. Allenas ne kartą savo filmuose daro tą patį, kalbėdamas apie degradavusią dabartį ir šlovingus kažkada buvusius laikus. Beveik visas „Vidurnakčio Paryžiuje“ siužetas sufleravo, jog tai ir yra siunčiama žinia. Gilo gyvenimas dabartyje buvo slogus, varginantis ir neteikiantis jokio džiaugsmo, kai tuo tarpu naktiniai nukeliavimai praeitin skleisdavo džiaugsmą ir įkvėpimą. Tačiau mažu epizodu W. Allenas nepavertė šio filmo vien dėl praeities besiseilėjančiu kūriniu. Paprastutė scena, kurios mintis tokia akivaizdi, tačiau kartu ir sustatanti viską į savo vietas.. Galbūt man norėjosi didesnės susivokimo analizės, tačiau W. Allenas šį filmą norėjo išlaikyti kaip įmanoma lengvesnį, tad gal ir gerai, kad neapkrovė ilgais ir ištęstais keliavimais galutinio tikslo link.

Nors „Vidurnaktis Paryžiuje“ yra iki pašaknų nostalgija pritvinkęs filmas, kuris šiek tiek idealizuoja kažkada buvusius laikus, jis neleidžia žiūrovui užstrigti sapne. Šis filmas yra magiško realizmo pavyzdys, o į realybę W. Allenas mus grąžina ne parodydamas ją kaip slogią pilkumą, o nušviečia nuotaika, kuri man primena šią  dainą.

Alleno perdirbimo fabrikas

Nors „Vidurnaktis Paryžiuje“ yra vienas geresnių W. Alleno šio amžiaus filmų (gal net geriausias), tačiau šis žilstelėjęs kino kūrėjas jokio dviračio neišrado. Kaip tik, panaudojo keletą detalių iš kitų savo filmų ir sulipino į šį.

Pagrindinis filmo veikėjas Gilas yra standartinis W. Alleno filmų personažas. Toks visiškai standartinis. Scenaristas, turintis problemų su mylimąja, jaučiantis mirties baimę, jaučiantis silpnybę tiems, geresniems laikams. Kelis dešimtmečius W. Allenas joja ant pačio arklio. Keista, bet šį kartą tai suveikė kaip niekad gerai. Kodėl? Apie tai kitoje patraipoje (užuomina: O Wilsono nuopelnas).

Apie susipažinimą su garsiomis istorijos asmenybėmis ar atsidūrimais svarbių įvykių epicentre W. Allenas jau irgi savo karjeros metu kalbėjo. Tad kodėl „Vidurnaktis Paryžiuje“ suveikė? Tai yra žaismingas filmas, kuris labai lengvai susižiūri. Viskas paprasta. Magiškasis elementas suteikė šarmo, dialogai ir veikėjai suteikė šiek tiek intelektualumo, meninis ir stilistinis filmo apipavidalinimas – akiai patrauklų reginį.

Kai kuriuos žmones erzina per daug intelektualūs ir iš savęs kažkokius genijus bandantys išspausti W. Alleno filmų veikėjai. Vėl gi, nors „Vidurnaktis Paryžiuje“ tokių turi (nepamirškime, kad Gilas yra visa savo esybe alleniškas veikėjas), įvyksta šioks toks netikėtumas, nes režisierius į juos žiūri su lengva ironiška šypsenėle. W. Allenas pasišaipo iš pseudointelektualų, taip palengvindamas šio filmo nuotaiką keletu tonų.

Ir nors viskas šiame filme labai paprasta, tai ir stebina. W. Allenas nebando kažko išlaužti istorija ar dialogais. Jis neapkrauna veikėjų visokiomis keistomis neurozėmis ar dar kokiomis nereikalingomis smulkmenomis, kurias jis, bent jau anksčiau, taip mėgo. W. Allenas paėmė standartinį savo filmą, įdėjo žaismingos magijos ir supaprastino veikėjus bei siužetą. Kas iš to gavosi? Žiūroviškiausias režisieriaus filmas, kuriame išryškėjo gerosios jo savybės. Ir žiūrint „Vidurnaktį Paryžiuje“ jaučiamas malonumas, o ne galvos skausmas ar tuo labiau nostalgija ankstesniems W. Alleno darbams. Tokiu paprastumu režisierius pataikė į dešimtuką, pamalonindamas plačiąją publiką ir šiek prisimeilindamas žiūrovams, kuriems jo filmai jau buvo kiek įgrisę.

Paryžietiškas atvirukas

Meilės laišką Paryžiui W. Allenas pradeda taip pat, kaip ir savo gimtajam miestui. Šio filmo pradžia, savo sumanymu, yra identiška „Manhatano“ (angl. „Manhattan“). Miesto vaizdų montažas, plaukiantis kartu su džiazo muzikos garsais. Galbūt „Manhattano“ įžanga sudarė didingesnį įspūdį. Paryžiaus pristatymas, tuo tarpu, buvo jaukesnis ir, šiek tiek, turintis tos magijos, kuri vėliau keliaus su mumis viso filmo metu. Tad abi įžangos atskleidžia miesto, kuriame W. Allenas kurs savo istoriją, esybę ir savitumą – didingas savo dangų rėžiančiais dangoraižiais Niujorkas ir gyvybingai stebuklingas Paryžius.

Filmo spalvos žavi. Jomis W. Allenas bandė sukurti tos idiliškos nostalgijos jausmą, vaizduodamas senuosius laikus labai šiltu koloritu. Tai sudaro kontrastą su nespalvotu „Manhatanu“, kuriame nostalgija tampa melancholiška dėl spalvų nebuvimo.

Jei su istorijų ir veikėjų pateikimu W. Allenas vis dažniau nepersistengia, tai aplinkos sukūrime jis labai smulkmeniškas. Filmo kostiumai ir dekoracijos yra vieni stipriausių juostos elementų, leidusių su kaupu pajusti kelionę dešimtmečiais atgal.

O muzika? Pas W. Alleną, visa tai džiazas!

Veidai ir vardai

Owenas Wilsonas atliko fantastišką darbą. Jis geriau už patį W. Alleną suvaidino standartinį W. Alleno veikėją. Gal tai ir nėra visiškai teisingas faktas, tačiau O. Wilsonas tą neurotišką scenaristą įkūnijo puikiai. Taip pat, jis įnešė naujų spalvų ir, nors jo lūpomis dažnai sklisdavo jau besikartojančios alleniško veikėjo blevyzgos, tai stebėti buvo įdomu vien dėl fantastiško ir natūralaus aktorinio pasirodymo.

Puiki šiame filme ir Adrianą suvaidinusi Marion Cotillard. Fatališką ir žavingą veikėja įkūnijusi aktorė buvo vienas svarbiausių juostos centrų. Ir nors kokią svarbą jai būtų numatęs W. Allenas, jei Adrianos vaidmuo būtų tekęs prastai aktorei, ji būtų nublankusi tarp kitų profesionalų. Taip nenutiko, nes M. Cotillard yra šių laikų kino pažiba, tad Adrianą ji pavertė įsimintina veikėja.

Istorines asmenybes įkūnijusius aktorius W. Allenas išstūmė iš konforto zonos. O tai mums padovanojo puikius pasirodymus! Įsimintiniausi, mano nuomone, buvo Corey Stollo, Alison Pill ir Kathy Bates pasirodymai. Nuotaikingiausiojo titulo pelno Adrienas Brody‘is su savo raganosiais.

Gilo sužadėtinę įkūnijusi Rachel McAdams taip pat atliko puikų darbą, tik W. Allenas šiek tiek patingėjo ir jos veikėja Inesa tapo plokščia ir vienpusiška. Panašūs epitetai skiriami ir jos tėvams bei Michaelo Sheeno veikėjui.

Visas kolektyvas pasirodė tikrai puikiai, tad kritika, daugiausiai, skrieja į akiniuoto niujorkiečio, atsakingo už veikėjus, daržą, o ne tų veikėjų įkūnytojus.

.. ir pabaigai

„Vidurnaktis Paryžiuje“ – vienas geriausių šio amžiaus W. Alleno darbų. Labai lengvai žiūrimas filmas turi žaismingos magijos ir subtilaus humoro. Puikiai perteikta stebuklingojo Paryžiaus dvasia ir vaizduotę žadinantis siužetas parodo, kad W. Allenas ir XXI a. gali sukurti dėmesio vertą filmą.

 

8.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
9
Kinematografija:
9
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
10
Aktoriai:
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D