Recenzija

Viki, Kristina, Barselona

Vicky Cristina Barcelona

Viki, Kristina, Barselona
N-13Drama, Romantinis

Metai:
2008 m.

Trukmė:
96 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Woody Allen

Vaidina:

Rebecca HallScarlett Johansson, Penélope Cruz, Javier Bardem, Patricia Clarkson,

9.3
Recenzijos autorius:
9.5
Redakcijos vertinimas:
9
Lankytojų vertinimas:
9.3

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 12 28

Filmo laimėjimai Oskarai: 1 / Auksiniai gaubliai: 1 / Bafta: 1

Oskarai (Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai)

Geriausia antro plano aktorė - Penélope Cruz

Auksiniai gaubliai (Holivudo užsienio spaudos asociacijos apdovanojimai)

Geriausias filmas (komedija)

BAFTA (Britų kino ir televizijos meno akademijos apdovanojimai)

Geriausia antro plano aktorė - Penélope Cruz

Po gana ilgai (net tris filmus!) užsitęsusios viešnagės Londone, Woody Allenas tęsė savo ekskursiją už Naujojo žemyno ribų. Šįkart jo žvilgsnis ir kameros nukrypo į kontinentinę Europą ir vieną gražiausių jos miestų – Katalonijos sostinę Barseloną. Tiesa, jei ne šios sinematografinės kelionės, „Viki, Kristina, Barselona“ (angl. „Vicky Cristina Barcelona“) visai sėkmingai galėjo tapti ir „Viki, Kristina, San Fransisku“, kadangi pirminį šio scenarijaus variantą W. Allenas rašė galvodamas būtent apie šį miestą. Vis tik likimas susiklostė kitaip ir W. Alleno personažai atsidūrė ne kazino ir Aukso vartų tilto, o Gaudi kūrybinio palikimo fone.

Trumpai apie filmo siužetą

Dviem jaunoms amerikietėms – katalonų kultūros studijas baigiančiai Viki (akt. Rebecca Hall) ir bohemiškai menininkei Kristinai (akt. Scarlett Johansson) – pasitaiko proga du vasaros atostogų mėnesius praleisti Barselonoje. Apsistojusios pas Viki giminaitę Džudę (akt. Patricia Clarkson), gyvenančią gražioje viloje, draugės mėgaujasi vasara, saule, miestu, tyrinėja jo įdomybes ir rieškučiomis semia kultūrinius lobius. Vieną vakarą jos patraukia vietos dailininko Chuano Antonijaus (akt. Javier Bardem) dėmesį. Ir nors šio tiesmukiškai išsakytas seksualinio pobūdžio pasiūlymas besiruošiančiai ištekėti Viki pasirodo visiškai atgrasus ir nepriimtinas, vis tik, saugodama Kristiną „nuo didžiausios gyvenimo kvailystės“ ji kartu vyksta į netoliese esantį Olivjedo miestelį. Ir nors Viki ir toliau kone kiekviename žingsnyje purkštauja lyg katė ir demonstruoja pabrėžtiną antipatiją Chuanui Antonijui, Kristinai netikėtai sunegalavus būtent Viki tenka praleisti daugiau laiko su Chuanu Antonijumi. Čia ir pradeda megztis didžioji dilema, ką pasirinkti – tvarkingą, suplanuotą, bet greičiausiai mirtinai nuobodų gyvenimą su mielu, mylinčiu, tačiau visiškai blankiu sužadėtiniu Dugu (akt. Chris Messina) ar leistis į visišką avantiūrą su charizmatiškuoju ispanu? Maža to, Viki nenori stoti skersai kelio Kristinai, kuri nuo pat pradžių neslepia susižavėjimo Chuanu Antonijumi. O kur dar tos visos neaiškios istorijos apie ugningąją Chuano Antonijaus buvusią žmoną Mariją Eleną (akt. Penélope Cruz) ir beprotiškus jų santykius?

Viki

Iš turinio aprašymo gali pasirodyti, kad kalbama apie kokią nors suveltą melodramą. Iš tiesų, įgudusi W. Alleno ranka visiškai supainioja personažų santykius ir jausmus, o jo braižomų figūrų niekaip neišeina sutalpinti į paprasčiausią ménage à trois schemą. Ir nors iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo lengvas ir vasariškas, lyg gaivus brizas, iš tikrųjų W. Allenas čia neria šiek tiek giliau ir išeina už eilinio atostogų romano ribų.

Iš tiesų „Viki, Kristina, Barselona“ kelia svarbų ir aktualų klausimą, kuris labiausiai paliečia Viki. Jei tiksliau, gal net ne klausimą, o tiesiog siūlo išdrįsti rinktis tai, ko gyvenime iš tiesų nori – ir nori ne dėl racionalaus ir logiško proto sprendimo, o tai, į ką linksta tavo širdis. Viki bando apgaudinėti save, kad vedybos su Dugu yra būtent tai, ko ji nori, tačiau iš tiesų ji pati supranta, kad yra anaiptol ne taip, tik nedrįsta nei sau, nei kitiems to pripažinti.

Čia ir atsiskleidžia šio filmo grožis, subtiliai parodantis, tokių pasirinkimų tragiškumą, pasmerkiantį amžinam liūdesiui ir nepasitenkinimui. Dar daugiau – iš karto tampa akivaizdu, kad būdama šalia visiško vidutinybės Dugo ir pati Viki susiniveliuoja ir nejučia supanašėja su juo, kas reiškia, jog netolimoje ateityje ji taip pat kaip kokia pavyzdinė Stepfordo žmona su entuziazmu tauškės apie daromą remontą, o Katalonijos studijų diplomas dūlės kažkur stalčiuje.

Taigi, Viki šiuo atveju yra tas „Niujorko neurotikas“, kuris vienokia ar kitokia forma (dažniausiai paties W. Alleno asmeniu) pasirodo jo filmuose. Paradoksas, filmo pradžioje Viki neurotike pavadina Kristiną, tačiau iš tiesų būtent Viki yra ta, kuri nervinasi, išgyvena, negali atsikratyti įtampos bei nerimo. Ji pati pripažįsta, kad stokoja Kristinos drąsos – drąsos būti savimi, drąsos rinktis tai, ko iš tiesų nori, drąsos elgtis laisvai, nebijoti laužyti standartų – drąsos gyventi gyvenimą, nespraudžiant jo į stalčiukus ar lentynėles.

Kristina

Savo ruožtu Kristina yra laisvos sielos mergina, kuri, nors dar ir nežino, ko nori, bet dažniausiai labai gerai suvokia, ko tikrai nenori. Kristina ieško savo talentų, savo pašaukimų, dominančių sričių, ji atvira naujoms pažintims, naujoms patirtims, eksperimentams. Ne todėl, kad turėtų tikslą gyvenime viską išbandyti ir ne todėl, kad pasirodytų geresnė už kitus – daug kas jos gyvenime – kad ir nuotykiai Barselonoje – nutinka savaime. Pati to nežinodama ir nenujausdama ji tampa ir jungiamuoju elementu chaotiškuose Chuano Antonijaus ir Marijos Elenos santykiuose, bei, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų – savotišku nesudrumsčiamos ramybės įsikūnijimu, neleidžiančiu įsivešėti Viki nuogąstavimams. Kristinai negalioja naftalinu trenkiančios moralinės normos, ji linkusi elgtis spontaniškai – tiesiog carpe diem, iš gyvenimo reikia imti tai, ką jis siūlo – bent jau tol, kol tau tai patinka. Vis tik ir jai tenka priimti ne itin lengvą ir ne itin malonų sprendimą – tačiau tai darydama ji lieka ištikima sau ir klauso tik savo širdies.

Galbūt gali susidaryti įspūdis, kad Kristina yra egoistiška ar perdėm lengvabūdė – tačiau taip nėra. Ji tik ieško savo vietos po saule ir atvira širdimi priima gyvenimo siūlomas galimybes.

Barselona

O būtent Barselona buvo viena iš tokių galimybių. Ryški ir saulėta, pulsuojanti meile ir aistra, ugninga ir užburianti. Lygiai toks pat ryškus, traukiantis ir kviečiantis mėgautis gyvenimo malonumais yra ir Chuanas Antonijus. Jis hedonistas, taipogi išskėstomis rankomis gaudantis likimo dovanas. Tad jo gyvenimo filosofija yra daug artimesnė Kristinos, o ne Viki požiūriui. Ir šia gyvenimo aistra jis bando užkrėsti puritoniškąją Viki, į kurios teisuoliškus argumentus jis visada randa visiškai nuginkluojantį atkirtį, palydimą žavios šypsenos. Kam rūpi kažkokie suvaržymai, kažkokie „galima – negalima“, „dera – nedera“, jei esi čia, dabar, nuostabioje vietoje, nuostabiu laiku su tau patinkančiu žmogumi, su kuriuo norisi dalytis ta akimirka?

Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Chuanas Antonijus – plevėsa lovelasas, kurio vienintelis tikslas – įsivilioti į savo miegamąjį vis naują moterį, iš tiesų –  tai tik paviršinis įvaizdis, kurio jis nei stengiasi kurti, nei neigti. Matome, kad Chuanas Antonijus aistringai atsidavęs tapybai – jo kūrybiniai periodai yra intensyvūs ir ekspresyvūs. Taip pat matome, kad Chuanas Antonijus yra rūpestingas ir jautrus – tai vėlgi atsiskleidžia jo santykiuose su moterimis. Ypač – su jo gyvenimo mūza ir pasija Marija Elena.

O šioji veikėja verta atskiro filmo – nors pirmą kartą pasirodo juostai beveik įpusėjus, nepaprastai stipri P. Cruz vaidyba (tai aptarsime šiek tiek vėliau) paverčia šį personažą nepamirštamu. Marija Elena nestokoja tragizmo (turbūt ne veltui ir pati bandė kelis kartus žudytis, ir, kaip kalbama, bandė nužudyti Chuaną Antonijų – ar jis ją), tačiau tuo pačiu metu jos asmenybė spinduliuoja itin stiprų vitališkumą – ji yra per daug gyvybinga, kad galėtų paprastuoju būdu pasidaryti sau galą. Būtent ta nerami praeitis jos personažui suteikia gylio. Marija Elena ironiška, kartais netgi ciniška ir pagiežinga, tačiau talentinga ir ekspresyvi. Audringa ir emocionali. Ji – moteris-uraganas, ir tik Chuanas Antonijus gali ryžtis plikomis rankomis bandyti ją sutramdyti, nes jis žino, kad tuo pačiu ji yra jautri ir pažeidžiama, tik savo vidinį skausmą žaibų pavidalu nukreipianti į tuos, kas pasitaiko arčiausiai po ranka – o jei nieko nėra, tuomet – į save pačią.

Barselona, Barselona…

Savotišku personažu šiame filme tampa ir pats miestas – gal ir ne taip intensyviai, kaip vėlesnėje W. Alleno juostoje rodytas Paryžius, tačiau kameros užfiksavo bent dalelę to grožio, kuris į šį miestą taip traukia turistus. Tai ir kultūrinis fonas, ir natūraliomis dekoracijomis tampantys miesto objektai, ir subtiliai atspindėtas siestos ir fiestos ritmu besisukantis vietos gyvenimas. Rodos, galima vos ne fiziškai pajusti Barselonos saulę, lengvą brizą, užuosti vietinių valgių kvapą ir mėgautis gitaros garsais. Taip, galbūt kartais supaprastinta iki turistinio banalumo, tačiau kaip šios srities reklaminis filmas „Viki, Kristina, Barselona“ pasitarnavo visai neblogai.

Beje, kataloniečiams neišvengiamai turėjo užkliūti tai, kad tiek Chuanas Antonijus, tiek Marija Elena, gyvenantys Katalonijos sostinėje, kalba ne katalonietiškai, o… ispaniškai.

Aktorių pasirodymas

Apie puikų P. Cruz benefisą jau užsiminiau aukščiau. Ji tiesiog genialiai suvaidino Mariją Eleną – tiek velniškas kibirkštėles akyse, tiek visišką desperaciją, tiek pašėlusius ginčus su Chuanu Antonijumi. Kaip jau sakyta – Marija Elena verta atskiro filmo – žinoma, jokiais būdais nesakau, kad kažkas turėtų tai padaryti – juolab pats W. Allenas – vis tik tai ne toks kino kūrėjas, tačiau, jei kur nors paralelinėje visatoje egzistuotų galimybė praskleisti „Viki, Kristina, Barselona“ užtrauktą užsklandą, būtų tikrai įdomu pažvelgti į jos gyvenimą.

Beje, P. Cruz ir J. Bardemas filmuodamiesi šioje juostoje dar nebuvo pora – santykiai pradėjo vystytis būtent „Viki, Kristina, Barselona“ filmavimo aikštelėse. Įdomu dar ir tai, kad tik du Ispanijos aktoriai yra gavę Oskarą – ir tie du Oskarai yra po vienu stogu. 2009 m. P. Cruz taip buvo įvertinta už Marijos Elenos vaidmenį. J. Bardemas savąją statulėlę (taipogi už antraplanį vaidmenį) brolių Ethano ir Joelio Coenų filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (angl. „No Country for Old Men“, 2007 m.) atsiėmė metais anksčiau.

Savo ruožtu J. Bardemas taipogi visiškai pateisina lūkesčius. Jo vaidinamas Chuanas Antonijus žavi savo šarmu ir tuo sunkiai įvardijamu, tačiau meistriškai įvaldytu „zen“ elementu. Filmuojant šios juostos scenas, kuriose Chuanas Antonijus ginčijasi su Marija Elena ispaniškai, aktoriai buvo skatinami improvizuoti. Rezultatas – visiškai įtikinantis ir pasiteisinęs, o ginčai – dažnai ir prajuokinantys. Nes kartais, kai net Chuanas Antonijus praranda kantrybę, tampa nebeaišku, kuris iš jųdviejų yra labiau „loco“ – Marija Elena ar jis pats.

Žinoma, iš moterų aktorių ryškiausiai šiame filme žiba P. Cruz, tačiau grįžkime prie amerikiečių. S. Johansson (Kristina) ir R. Hall (Viki) teko skirtingi vaidmenys. Tuometinė W. Alleno mūza, kuriai tai buvo trečiasis filmas su šiuo režisieriumi (po šio filmo kiek vėliau mūzos „statusą“ kuriam laikui perėmė ta pati P. Cruz) vaidina gal kiek užtikrinčiau, kita vertus jos vaidinama Kristina – lygesnis ir paprastesnis personažas, nei R. Hall įkūnijama Viki. Viki tenka didžiausia moralinė dilema, nors ją ir taip kamuoja didesnės ar mažesnės abejonės. Šis personažas išgyvena didesnį pasikeitimą – ir R. Hall visai neblogai jį perteikia.

Dar šiame filme galima išvysti W. Alleno taip pat mėgstamą ir iš vieno jo filmo vis į kitą keliaujančią amerikiečių aktorę Patricią Clarkson, vaidinančią Viki giminaitę Džudę. Ji tampa savotiška fėja krikštamote, bandančia išgelbėti Viki gyvenimą, kai Kristinos joie de vivre po nosimi esantis pavyzdys nebeveikia. Vaidmuo epizodiškas, tačiau P. Clarkson ir per trumpą laiką sugeba parodyti svarbiausias savo personažo savybes.

Galiausiai dar reikėtų pridurti keletą žodžių apie Viki sužadėtinį Dugą suvaidinusį Chrisą Messiną. Dugas yra toks nuo pėdų iki pakaušio teisingas amerikietis – sėkmingai dirbantis vienoje iš verslo kompanijų, laisvalaikiu žaidžiantis golfą, o dabar kaip tik besiruošiantis vesti ir pradėti gyvenimą naujame name. Jo turima nuomonė dažnai kategoriška ir nepripažįstanti niuansų ar nuolaidų, o meilė sužadėtinei Viki taip pat atrodo lyg dar vieno langelio didžiajame gyvenimo darbų sąraše užpildymas. C. Messina visai neblogai įkūnijo šį personažą, kuris iš esmės nedaro nieko bloga, bet yra toks absoliutus lopas, kad mintyse linki, jog Viki pagaliau praregėtų ir spruktų nuo jo kuo toliau.

Techniniai dalykai

Kaip ir galima tikėtis, „Viki, Kristina, Barselona“ yra gražiai nufilmuota juosta, atskleidžianti tiek personažų dramas, tiek miesto grožį. Jau užsiminiau, kad fotogeniškas miestas pasitarnauja kaip natūrali scenografija. Dažnai naudojama lėtai slenkanti kamera. Taip pat išbandomas triukas su padalytu ekranu. Dažnais atvejais, ypač scenose, kuriose dalyvauja daugiau žmonių, verta atkreipti dėmesį į jų išdėstymą ir tuo pačiu – reikiamo objekto (ar subjekto) išryškinimą. Tiesa, pasitaikė ir keletas ne taip gerai sufokusuotų kadrų – ech, tas amerikietiškas drovumas.

Gal kiek neįprastai šio filmo kadrus lydi ne W. Alleno taip mėgstamas džiazas. Ir ne, net ne Freddy‘io Mercury‘io ir Monserrat Caballé „Barcelona“. Dažniausiai už kadro skamba lengva „Giulia y Los Tellarini“ atliekamos dainos „Barcelona“ melodija. Beje, neapsiribojama vien ekstradiagetine muzika – na kokia Ispanija be gitarų ir flamenko?

Reziumė

„Viki, Kristina, Barselona“ – savo chameleoniškumu pakerintis filmas – vieną kartą žiūrint tai atrodys kaip linksma komedija, kitą kartą – galbūt net šiek tiek sugraudins. W. Allenas meistriškai sumazgo savo personažus ir jų jausmų gijas, palikdamas juos per visą filmą vaduotis iš šio painaus voratinklio. Kartu tai filmas, kviečiantis mėgautis gyvenimu ir sekti savo širdies troškimais. Belieka pridėti puikų aktorių pasirodymą (ko vertas vien jau Oskaru įvertintas P. Cruz vaidmuo), lengvą garso takelį, subtiliai perteiktą atostogų nuotaiką ir miesto grožį – tad belieka krautis lagaminą ir ieškoti lėktuvo bilietų skrydžiui į Barseloną.

9.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
10
Režisūra:
10
Kinematografija:
9
Garso takelis:
10
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D