Vinčesterio košmaras

Režisierinis tanedemas – broliai Michael‘as ir Peter‘is Spierigai – nėra svetimi siaubo filmų kategorijai. Juos kaip mat galima pažinti iš tokių projektų kaip „Mirusieji“ (orig. „Undead“), „Šviesos apsėstieji“ (orig. „Daybreakers“) ir, kas be ko, dulkėmis nespėjusi apsitraukti naujausia „Pjūklo“ dalis (orig. „Jigsaw“). Nors, žinoma, mano asmenine nuomone, perlų perlas yra smegenis visiškai iškočiojantis jųjų projektas „Tikslas“ (orig. „Predestination“). Tačiau šį kartą pasiliekame prie siaubo kinematografijos ir žvelgiame į filmą „Vinčesterio košmaras“ (orig. „Winchester“).

Broliai nusprendė ekranizuoti vieną įdomesnių praėjusio šimtmečio istorijų, tad, kaip suprantate, filmas yra paremtas realiais faktais (nekalbu apie paranormalųjį filmo aspektą, tačiau apie pačias esmines istorijos detales per se). Tad filmas yra apie ginklų magnato Viliamo Virto Vinčesterio – žmogaus, kuris sukūrė garsiąją Vinčesterio ginklų seriją, kuria, kaip sakoma, „buvo laimėti Vakarai“ – našlę Sarą L. Vinčester ir jos keistą  užsispyrimą prie jųjų namo prijunginėti naujus priestatus, iš kurių „santūrus“ namas pavirto į paradoksalų labirintą. Tad, per daug nesileidžiant į istorijos kompleksiškumus, filme atvaizduojama kaip Vinčester yra persekiojama aukų sielų, kurios buvo nužudytos jos taip neapkenčiamu vyro palikimu ir kaip ji projektuoja joms kambarius, kuriuose jos buvo nužudytos. Statybos, trukusios 38 metus – 24 valandas per parą.

Siužetinės detalės

Galiu pradėti nuo to, jog siužetas pats savaime intriguoja dėl pačios istorijos koncepcijos. Ir kaip ji yra transformuojama atlikti siaubo žanro funkciją. Nes, na pripažinkim, kažkur viduje vis tiek suvirpa styga, kai istorija pastatoma pagal tikrus faktus. Ypač, kai ji siaubo. Ir nėra tik marketingo triukas. Tad šioje vietoje mums pasisekė.

Siužetas vystomas visiškai nuosekliai ir provokuojančiai. Žiūrovas į jį yra įvedamas ganėtinai neutraliai, pristatant tik istorijos užuominas, kurios visą filmą yra daugiausiai išgyvenamos sąmojingo daktaro Eriko Praiso. Per daktaro personažą atsiskleidžia kita geroji projekto dalis – čia yra visai skoningai subalansuoti humoro ir siaubo faktoriai. Filmas, kas be ko, yra visiškai atliekantis siaubo žanro funkciją, tačiau jame įterpiami humoristiniai niuansai pozityviai papuošia istorijos tėkmę platesniu emocijų spektru.

Kalbant apie pačią Siaubo vertę šiame filme – ji tikrai jaučiama: potyriai ryškūs ir puikiai subrandinti visoje siužetinėje plotmėje – laiku ir vietoje. Siužetas nėra bukai skirtas tik pašiurpinti žiūrovą, o, bet ,tačiau jis atsiskleidžia per įdomias personažų charakteristikas ir – dar kartelį – labai neįprastą tikrosios istorijos branduolį. Tad puikūs siaubo potyriai, solidi siužetinė linija ir subtilūs humoro pabarstukai čia žengia koja kojon.

Techniniai aspektai

Na, be gero scenarijaus, manau, kad ir kokia Tikroji istorija savimi turtinga, nebūtų vaisingai ekranizuota. Tad šiuo klausimu viskas yra savo vietose: scenarijus įdomus ir puikiai įgyvendintas, kadangi čia realizuojamas ne tik siužeto struktūravimas, bet ir pamatinės istorijos nuodugnesnis pristatymas.

Kitas ryškesnis momentas – aktoriai. Sarą Vinčester čia nuostabiai įkūnijo Helena Mirren, o daktarą Eriką Praisą aktorius Jason‘as Clarke‘as, figūravęs projektuose „Everest“, „Zero Dark Thirty“ bei „Terminator: Genesys“. Tad šiųdviejų personų sąveikavimas grynakraujėje siaubo platformoje buvo tikrai puikus įnašas į šį istoriją.

Pabaigai

Tai vienas tų šių dienų siaubo filmų, kuris yra tikrai savimi išgąsdinantis ir turi puikią siužetinę struktūrą. Turiu pasakyti, jog, kaip siaubo filmų fanatikas, į juos pastaruoju metu einu…labai atsargiai: stengiuosi per daug nesusikelti ūpo, jog tai pagaliau dar vienas siaubo filmas, ir kartu, nesusiteikti, jog režisierius vėl eilinį kartą nesupras, ką daro su kino juosta. Šis filmas… Jis kažkaip pats rado kelią kaip išlaviruoti tarp mano kriterinių žabangų ir išvedė mane iš jo visai pakilios nuotaikos. Kaip po gero (siaubo) filmo. Viliuosi, kad taip pasijausite ir Jūs.