1997 metais pasirodė šviežiai kvepiantis ir gaivus kino kąsnelis – fantastinė komedija „Vyrai juodais drabužiais“ (angl. „Men In Black“). Laimėjęs Oskaro statulėlę bei susišlavęs daugybę įvairių nominacijų, filmas praminė takus tolimesniems istorijos tęsiniams. Deja, 2002 ir 2012 metais pasirodžiusios antroji ir trečioji dalys pirmtako šlovės nepakartojo, tačiau tapo išties nebloga pramoga kine, vėliau – kasmet besikartojančia televizine švente.
Na, o šiemet į kino ekranus atkeliavo naujausia frančizės dalis „Vyrai juodai drabužiais: pasaulinė grėsmė“ (angl. „Men In Black International“). Prie juostos vairo stojo režisierius F. Gary‘s Gray‘us, kurio filmografijoje galima rasti įvairaus žanro kūrinių: nuo muzikinių Whitney Houston klipų iki aštuntosios „Greitų ir įsiutusių“ (angl. „The Fate of the Furiuos“) dalies. Padirbėjęs prie itin pelningų kino projektų kaip „Derybininkas“ (angl. „The Negotiator“), „Itališkas apiplėšimas“ (angl. „The Italian Job“) ar „Tiesiai iš Komptono“ (angl. „Straight Outta Compton“) režisierius pelnė tiek žiūrovių simpatijas, tiek Holivudo imperijos palankumą. Kaip pranešama, naujausia „Vyrai juodai drabužiais: pasaulinė grėsmė“ yra pirmoji būsimos trilogijos dalis, tačiau ar pats režisierius tęs kelionę ir su kitomis dalimis – paaiškės vėliau. Tačiau akivaizdu, kad vos praūžusi premjera neatnešė tokio saldaus derliaus kaip tikėtasi – kritikai galanda peilius ir liežuvius, o žiūrovai nepaliauja stebėtis kas gi nutiko vyrų (ir ne tik) juodais drabužiais sėkmei. Taigi pažvelkime į šią mokslinės fantastikos komediją iš arčiau.
Siužetas
Istorija pasakoja apie jauną merginą Molę, kuri vaikystėje išvydo vyrus juodais drabužiais ir keistą ateivį. Nuo to laiko, praėjus beveik 20 metų ji nesiliauja ieškojusi paslaptingos agentūros ir jai pavyksta. Sužavėjusi Niujorko padalinio vadovę agentę O, Molė siunčiama į misiją Londone, kur susipažįsta su vienu geriausiu specialiuoju agentu H. Tapę porininkais agentai M ir H stoja prieš didžiausią grėsmę ir siekia išgelbėti pasaulį.
Filmo vidus
Nebūtina tapti kinomanu, kad žinotum, kas yra standartinis savaitgalio arba tarpušvenčių filmas, kuris televizijos takeliuose sukasi ne vieną dešimtmetį. Turbūt ryškiausi tokių filmų pavyzdžiai būtų: „Vienas namuose“ (angl. „Home Alone“), „Kaukė“ (angl. „The Mask“), „Eisas Ventūra“ (angl. „Ace Ventura“) ir kiti panašaus kalibro filmai, kurie puikiai užpildo namų erdvę kaip neįkyriai dūzgiantis fonas. Būtent į šią filmų kategoriją galime padėti ir naujausią „Vyrai juodais drabužiais“ dalį. Nors filmas turėjo visas geram trileriui reikalingas sudedamąsias dalis – velniškai žavingus aktorius, įdomią istoriją, gražiausių pasaulio miestų vaizdus ir visą tuntą specialiųjų efektų – jis buvo siaubingai nuobodus. Panarpliokime atidžiau kas sutrukdė šiai fantastinei komedijai tapti tikru šios vasaros hitu.
Tikriausiai būtų sunku rasti žmogų, nemačiusį pirmosios „Vyrai juodais drabužiais“ dalies, kurioje nepakartojamas Willo Smitho ir Tommy Lee Joneso duetas duoda į kaulus visokio tipo ateiviams bei sergėja planetą nuo piktadarių. Jų sukurta tarpusavio chemija, gardus humoras ir puikiai išdirbtas siužetas pavertė juostą neatsiejama 90-ųjų dalimi. Tad natūralu, kad pasirodžius naujausiam tęsiniui palyginimų su ankstesniais kūriniais bus sunku išvengti. Kalbant apie juostą „Vyrai juodais drabužiais: pasaulinė grėsmė“ panašu, kad palaipsniui išsisėmė kūrėjų šviežių idėjų ir originalumo rezervuarai. Įdomiai prasidėjusi istorija pratęsiama chaotiškai ir labai paviršutiniškai – iš pradžių veiksmas sukasi apie merginą iš Bruklino, kuri be jokio specialaus pasiruošimo prisijungia prie super slaptų pajėgų, o vėliau dar tampa ir itin patyrusio agento porininke. Sunku nepastebėti panašumo su ankstesnėmis dalimis: istorijos siužetas yra lygiai toks pats kokį matėme 1997 metais, agentūros naujokas ir senbuvis stoja koja kojon ir kovoja su pasaulį puolančiais ateiviais.
Labai gaila neišnaudoto abiejų personažų potencialo – tai ką jie veikė visą filmą buvo „jau kažkur matyta“ ir ne kartą: rimtuolė ir plevėsa, kietas bičas ir moksliukė, miela mergaitė ir blogiukas, na ir panašiai. Juostos epicentru turėjęs tapti tarpusavio ryšys ir judviejų kuriama chemija toli gražu nekibirkščiavo taip kaip matėme „Marvel“ projekte „Toras. Pasaulių pabaiga“ (angl. „Thor: Ragnarok“). Taip pat neįvyksta ir jokia veikėjų transformacija, tačiau galime tikėtis, kad situacija pasikeis kituose trilogijos filmuose.
Aktorių pasirodymas
Kaip jau minėjau, tai ne pirmas projektas, kuriame galime išvysti Tessą Thompson ir Chrisą Hemsworthą dirbančius kartu. Filme „Vyrai juodais drabužiais“ jiems teko apsivilkti labai didelius ir preciziškai pasiūtus švarkus, kadaise priklausiusius W. Smithui ir T. Lee Jonesui. O tai tikrai nelengva užduotis, tačiau negalėčiau paneigti fakto, kad naująją porelę matyti ekrane buvo smagu. Scenaristai pridėjo Ch. Hemswortho personažui netikėtų savybių, kurios privertė ne kartą nusišypsoti. Kartkartėmis atrodė, kad „Keršytojai: pabaiga“ (angl. „Avengers: Endgame“) matytas griaustinio dievas numetė šiek tiek svorio ir nusprendė prisijungti prie „Vyrų juodais drabužiais“ organizacijos. Čia akmenukas skrieja į Ch. Hemswotho daržą – nepavyko iki galo perteikti naujojo vaidmens. Kiek geriau pasirodė aktorė Tessa Thompson, filme ji akivaizdžiai atsipalaidavusi ir laiminga būdama slaptąja agente. Ir tai matėsi, jautėsi ir džiugino. Pastarojo dueto draugiją palaikė kino veteranas Liamas Neesonas, Emma Thompson, Rebeca Ferguson ir Rafe Spall‘is. Aktoriai puikiai susidorojo su jiems patikėtais vaidmenimis.
Techninė juostos pusė
Filmas labai (labai) lėtai įtraukia į tai kas vyksta ekrane, siužetas chaotiškas ir neišgrynintas, tačiau kokybiškai nufilmuotas ir sumontuotas vaizdas šiek tiek kilstelėjo filmo kartelę. Riebų pliusą užkrovė ir nuostabiai pateikti miestų vaizdai bei jų panoramos. Specialieji efektai, grimas, kostiumų dizainas, šukuosenos – viskas atrodė labai gerai ir patraukliai, neturiu prie ko prikibti. Ypač maloniai susižiūrėjo dinamiškai nufilmuotos veiksmo scenos. Muzikinis takelis visiškai neįdomus ir ganėtinai standartinis.
Pabaigai
Kaip ir prie daugybės kitų kino projektų, taip ir prie šio drąsiai galima lipdyti etiketę –„galėjo būti ir geriau“. Nors projektas vizualiai tvarkingas, tačiau tuštokas vidumi ir tai tik dar kartą įrodo, kad kartais klasika tapusios istorijos pamatų naujai pradžiai neužtenka. Neišgrynintas siužetas, sunkus įsivažiavimas į pasakojimą, prailgstantis ir nuobodulį keliantis filmo tempas tapo pagrindiniais juostos trūkumais. Tikėkimės, kad ateityje pasirodysiantys istorijos tęsiniai bus geresni.
