Čekija garsėja giliomis, dar prieškarį siekiančiomis kino tradicijomis. Nuo 1918 m., kai susikūrė Čekoslovakija, prie čekų kino infrastruktūros prisijungė ir slovakų kino kūrėjai. Netrukus po Prancūziją užliejusios naujosios kino bangos La nouvelle vague, toks pats likimas ištiko ir Čekoslovakiją – septintasis XX a. dešimtmetis laikomas čekų Naujosios bangos laikotarpiu, atnešusiu tokius vardus kaip Milošas Formanas, Vĕra Chytilová, Jiřís Menzelis (čekų kino kūrėjai), Jánas Kádáras ir Elmaras Klosas (slovakų kino kūrėjai). Neretai dėl visiškai kitos filmų kokybės bei atvirumo Čekoslovakijos Naujoji banga vadinama Čekoslovakijos filmų stebuklu. Vienas iš būdingiausių šio laikotarpio filmų yra J. Menzelio „Ypatingieji traukiniai“, apdovanotas Oskaru kaip geriausias filmas užsienio kalba.
Antrasis pasaulinis karas, nacių okupuota Čekoslovakija. Jaunas vaikinas Milošas Hrma (akt. Václav Neckár), didžiuojasi savo protėviais, kurie visi sugebėjo prasisukti taip, kad gyvenime sunkiai dirbti niekada neteko. Tad imdamas pavyzdį iš jų ir iš anksti į pensiją išėjusio tėčio, Milošas įsidarbina nedidelio miestelio traukinių stotyje. Prisistatęs į naują tarnybą, Milošas susipažįsta su stoties viršininku Maksu (akt. Vladimír Valenta) ir jo žmona (akt. Libuse Havelková), kurie stoties prieigose užveisę neblogą ūkį su balandžiais ir triušiais. Milošo kolega tampa taip pat persidirbti nelinkęs Hubicka (Josef Somr), kuriam Milošas pavydi laisvumo bendraujant su moterimis. Pats Milošas palaiko švelnius romantiškus santykius su jauna traukinio palydove Maša (akt Jitka Scoffin). Bet kai tik reikalai pakrypsta rimtesnės pusės link, Milošas susiduria su tam tikromis fiziologinėmis problemomis – tokiomis, kad net gyvenimas pasidaro nebemielas.
„Ypatinguosius traukinius“ pagal tematiką būtų galima gretinti su visiškai šiuolaikiniais filmais „Jauna ir graži“ („Jeune et jolie“, 2013 m., rež. F. Ozon) ir „Aš, aš pats ir mano mama“ („Les garçons et Guillaume, à table!“ 2013 m. rež. G. Gallienne) – visuose šiuose filmuose protagonistai ieško savo seksualinės tapatybės, tik, žinoma, kiekvienas savaip. Melancholiškajam Milošui belieka tik atsidusti stebint kaip Hubica, rodos, be jokių pastangų flirtuoja su moterimis. Kita vertus, Milošas apie savo problemas, tiesa, truputį varžydamasis, bet atvirai pasipasakoja visiems, kas tik netingi jo klausytis.
Kaip ir čekų literatūra (Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai Pasauliniame kare“, Karelo Čapeko „Karas su salamandromis“), taip ir filmai dažnai pasižymi ironija ir komišku iš esmės tragiškų įvykių vaizdavimu. Labai subtiliai pašiepiamas visuomenės dviveidiškumas ir paviršutiniškumas, kurie ir atveda prie rimtų pasekmių, nepriklausančių nuo protagonisto. Neveltui nuo senų laikų gaji frazė, kad juokaujant pasakoma daug tikrų dalykų.
Pagal čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo to paties pavadinimo romaną sukurtas filmas „Ypatingieji traukiniai“ maloniai stebina scenarijaus originalumu, paprastu, bet lengvai nenuspėjamu siužetu, puikiai sudėliotais pabaigos akcentais. Pagrindiniai vyriški personažai – charakteringi, saviti, gal truputėlį šaržuoti, bet kiekvienas su ryškiai išreikštomis asmeninėmis savybėmis. Moteriški personažai šiek tiek silpnesni, tačiau logiški ir pasiteisinantys.
Bendras aktorių darbas taip pat neblogas. Už natūralią vaidybą ir gyvą savų personažų atskleidimą atskirai paminėtini Václavas Neckáras, vaidinantis Milošą, Vladimíras Valenta, vaidinantis stoties viršininką Maksą, ir ypač – charizmatiškasis Josefas Somras, sukūręs Hubicos vaidmenį. Moteriški personažai, kaip jau minėjau, labiau antraplaniai, tad iš aktorių didesnių vaidybinių pastangų nepareikalavo, nors bendrai vertinant savo darbą jos atliko gerai. Gal kiek nenatūraliau atrodo Milados Jezkovos vaidinamas epizodinis Zenkos motinos personažas.
Filmas džiugina puikiu garso takeliu ir geru operatoriaus darbu, kuris scenoms renkasi įvairius kampus, planus ir perspektyvas. Kiek prastesnį įspūdį palieka vaizdo montažas – dažnai į kitą kadrą pereinama pernelyg greitai.
Debiutinis J. Menzelio darbas „Ypatingieji traukiniai“ – tai subtilus ir savitas čekų Naująją bangą reprezentuojantis filmas. Charekteringi, šiek tiek šaržuoti personažai ir švelnus humoras atskleidžia daug rimtesnę ir globalesnę situaciją po lengvu absurdo paviršiumi. Dėl nenuobodaus ir originalaus scenarijaus, natūralios aktorių vaidybos ir smagaus melodingo garso takelio „Ypatingieji traukiniai“ tampa vienu įdomiausių ir stipriausių savo laikmečio Vidurio ir Rytų Europos kino darbų.
