Recenzija

Žaislų istorija 4

Toy Story 4

Žaislų istorija 4
VKomedija, Animacija, Nuotykių

Metai:
2019 m.

Trukmė:
100 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Josh Cooley

Vaidina:

Tom Hanks, Tim Allen, Annie Potts, Tony Hale, Keanu Reeves

Platintojas:
Theatrical Film Distribution, UAB

7.9
Recenzijos autorius:
7.8
Redakcijos vertinimas:
8.2
Lankytojų vertinimas:
7.6

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2019 08 08

Dabar būtų sunku įsivaizduoti pasaulį, kuriame nėra „Žaislų istorijos“ (angl. „Toy Story“). Atrodo, kad tai – vienas iš tų „amžinų“ animacinių filmų, kurie visada egzistavo, o jo personažai mus lydėjo nuo pat vaikystės. Šiaip ar taip, nuo pirmojo „Žaislų istorijos“ filmo pasirodymo 1995 m. praėjo nei daug, nei mažai – 24 metai arba beveik ketvirtis amžiaus – tad su juo jau spėjo užaugti ne tik 90-ųjų vaikai, bet ir tūkstantmečio kūdikiai. Per tą laiką filmas sulaukė kelių tęsinių, rinko Oskarų nominacijas ir statulėles (trečioji, 2010 m. pasirodžiusi dalis apdovanota už geriausią garso takelį ir geriausio animacinio filmo kategorijoje), keitėsi režisieriai, užaugo su Vudžiu ir Bazu žaidęs mažasis berniukas Endis, Amžinybėn iškeliavo Ponui Bulvei balsą „paskolinęs“ aktorius Donas Rickles‘as… Tačiau žiūrovų susidomėjimas ir meilė šiai serijai neblėsta. Vis tik, kaip sakoma, visi geri dalykai kada nors baigiasi – gali būti, kad tokios akimirkos sulaukė ir „Žaislų istorija“. Tad ketvirtoji šios animacinių filmų serijos dalis yra greičiausiai paskutinė galimybė ekrane dar kartą pamatyti pamėgtus personažus.

Trumpai apie filmo siužetą

Ankstesnis Vudžio ir kitų žaislų savininkas Endis užaugo ir išvažiavo mokytis į koledžą, o savo numylėtus žaislus atidavė šauniai mažai mergaitei Bonei. Tačiau mažos mergaitės auga taip pat sparčiai ir Bonei jau metas keliauti į mokyklą. Tik čia truputį nedrąsu, o kiti vaikai su ja nenori draugauti… Tad belieka draugą susikurti pačiai! Taip vieną dieną žaislų kompaniją papildo pačios Bonės pagamintas Šakius, kuris greitai tampa mergaitės numylėtiniu. Visai kitokią dalią tenka patirti kaubojui Vudžiui – kadaise buvęs mylimiausias Endžio žaislas, dabar jis dažnai paliekamas vienas spintelėje ir neįtraukiamas į žaidimą. Norėdami pralinksminti Bonę jos tėvai surengia savaitgalio iškylą su nameliu ant ratų, į kurią ji pasiima visus savo žaislus. Žinoma, kur kelionė – ten ir nuotykiai, o kur nuotykiai – ten ir netikėtumai. Tad Vudis gauna progą ne tik susitikti seniai bematytą piemenaitę Bo, pademonstruoti drąsą bei atsidavimą savo šeimininkei, bet ir iš esmės permąstyti savo viso gyvenimo filosofiją…

Viskas praeina, metas išsiskirti…

Aktorius Tomas Hanksas, nuo pat pirmojo filmo garsinęs pagrindinį „Žaislų istorijos“ personažą,  neslėpė, kad baigus įrašinėti ketvirtosios dalies balsus, nepavyko sulaikyti ašarų. Viskas, baigta. „Žaislų istorijoje“ parašytas paskutinis skyrius ir daugiau prie jos nebus grįžtama. Bent taip kalbama dabar. Nors žinant Holivudo tendencijas ir motto „Vien tik auksas valdo mus“, tikrai nenustebintų studijos sprendimas po kelerių metų prikelti „Žaislų istoriją“ dar kartą. Juolab, kad filmo prodiuseris Markas Nielsenas šioje istorijoje yra linkęs rašyti ne tašką, o daugtaškį.

Bet bent kol kas atrodo, kad su Vudžiu, Bazu ir kitais pamėgtais personažais atsisveikinama galutinai. Net ir nežinant, kad tai – paskutinė „Žaislų istorijos“ dalis, žiūrint ją tampa aišku, kad kai kas pasikeičia negrįžtamai. Taip, kad tolesnis istorijos tęsimas tebūtų bandymas reanimuoti Frankenšteino monstrą. Kai kas, be ko „Žaislų istorija“ niekada nebebus tokia, kokia buvo anksčiau.

Ne visai vykęs atsisveikinimas

„Žaislų istorijos“ filmai savo kokybe ir įdomumu primena amerikietiškus kalnelius (gerai, gerai, gal skirtumai ir ne tokie kardinalūs, bet jie tikrai juntami). Pradėjusi stipriai su pirmuoju filmu, serija šiek tiek smuktelėjo su antrąja dalimi. Trečias filmas vėl šovė į viršūnę, bet ketvirtasis, deja, leidžiasi žemyn ir neprilygsta savo pirmtakui. Dar labiau gaila dėl to, kad tai – galbūt paskutinis filmas ir šios serijos kūrėjai nebeturės progos atsigriebti.

Nereikia suprasti neteisingai – bendrame kontekste „Žaislų istorijos“ filmai yra aukšto lygio tiek animacijos technikos, tiek režisūros, tiek scenarijaus, pavyzdys. Vis tik ketvirtoji dalis, ypač lyginant su trečiąja, atrodo nuobodesnė vien dėl to, kad beveik visas dėmesys koncentruojamas vien tik į Vudį, kitus žaislus paliekant visai nuošaly. Taip, Vudis dominavo ir ankstesniuose filmuose, tačiau šalia jo visada buvo kiti žaislai, kurių savybės išradingai pasitarnaudavo. Čia to nebelieka. Užuot rodžiusi senuosius personažus, kamera laksto paskui kvailiuką naivuolį Šakių.

Maža to – senienų krautuvėlės lėlės – tiek Gabi Gabi, tiek pilvakalbiai Bensonai – atrodo lyg į „Žaislų istoriją“ atklydę iš siaubo filmų. Panašu, kad į „Žaislų istorijos 4“ kūrybinę grupę bus papuolęs ne vienas „Anabelės“ (angl. „Annabelle“) ar „Vaikų žaidimo“ (angl. „Child‘s Play“) gerbėjas…

Tačiau, ko gero, didžiausias trūkumas, kad „Žaislų istorija 4“ iš esmės nėra naujas filmas, o tiesiog iš naujo atkartoja… pirmąją dalį. Kažkas panašaus, kas įvyko su „Žvaigždžių karais“ (angl. „Star Wars“) – kita vieta, kitos aplinkybės, tačiau pagrindinė fabula išlieka tokia pati – išgelbėti naują šeimininko ar šeimininkės numylėtinį, kuris į savo plastikinę galvelę įsikalęs, jog yra kas tik nori, bet ne žaislas.

Tik atėjo mažas vaikas, o išėjo jau suaugęs…

Galbūt viena iš „Žaislų istorijos“ sėkmės priežasčių buvo jos gebėjimas augti kartu su žiūrovais ir jiems kalbėti gyvenimišką filosofiją. Dar vienas ketvirtosios dalies trūkumas – atitrūkimas nuo realios laiko tėkmės. Jei pirmuosiuose trijuose filmuose Endis „paaugdavo“ panašiai tiek, kiek laiko tarp filmų praeidavo realybėje, ketvirtoji dalis grąžina beveik ten pat, kur istorija baigėsi trečiajame filme, nors nuo tada praėjo 9 metai (kita vertus, jei būtų laikomasi šios tradicijos, Bonė būtų jau per didelė žaisti su Endžio dovanotais žaislais). Žinoma, tai – tik detalė, tačiau ketvirtoji dalis jos jau nebeatkartoja.

O per visą „Žaislų istorijos“ seriją eina graži ir šilta filosofija apie nesustabdomai bėgantį laiką, augimą, laimę būti reikalingam ir laimingais paversti kitus. Iki šiol Vudis gyveno siekdamas būti pačiu geriausiu žaislu savo šeimininkui ar šeimininkei, tačiau ateina momentas, kai jis supranta, jog Bonė gali būti laiminga ir be jo. Kaip ten sakoma – galbūt tai ir yra tikroji meilė? O gyvenimas nestovi vietoje ir nori nenori tenka judėti pirmyn, net jei esi senas, ne vieno vaiko turėtas žaislas…

Personažai

Jau minėjau, kad vienas didžiausių šio filmo trūkumų – „neįvykęs“ atsisveikinimas su didžiąja dalimi pamėgtų personažų. Senieji žaislai, netgi Bazas, šmėkšteli tik epizodiškai, tačiau atsiranda nemažai naujų, taip pat į areną grįžta Vudžio mylimoji Bo. Kai kurie jų reikalingi pasakojimo plėtojimui, tačiau iš esmės tai – tik Gabi Gabi ir jos pilvakalbiai pakalikai. Visi kiti – net ir charizmatiškasis Džo Kabunas, kurį originaliame filme įgarsino Keanu Reavesas, – yra arba balastas, arba pakeičia senuosius personažus. Tad jei jau taip – galbūt Tomas Hanksas be reikalo graudinasi ir „Žaislų istorija“ dar gyvuos ilgus metus – tik gal su naujais personažais?

Techniniai dalykai

Kai kalbame apie „Pixar“ studijos animacinius filmus – o būtent toks yra ir „Žaislų istorija“ – bandyti rasti kokių nors priekaištų techninei filmo pusei yra maždaug tas pats, kas ravėti šieną – viskas čia nušlifuota, išblizginta ir ištobulinta iki tuo metu egzistuojančių animacijos aukštumų. Beje, įdomu, kad lyginant visus keturis „Žaislų istorijos“ filmus galima pastebėti ryškų animacijos kokybės progresą – tai geriausiai matyti sugretinus šiuose filmuose vaizduojamus gyvūnus. Jei pirmajame filme pasirodęs Endžio kaimyno – sadisto Sido – šuo dar buvo pakankamai kampuotas ir plokščias, tai šiemetiniame filme aiškiai matyti kiekvienas paskiras kailio šerelis. Apskritai, smarkiai patobulėjo žmonių vaizdavimas, daugiau dėmesio skiriama smulkioms detalėms, tekstūroms, atspindžiams, fonui.

Kamera juda be priekaištų, muzika, lydinti personažų nuotykius greičiausiai sulauks Oskaro nominacijos. Viskas gražu, spalvinga, vizualiai patrauklu. Taip, kaip ir turi būti.

Dauguma filmą įgarsinusių aktorių su savo personažais „susigyvenę“ jau labai ilgą laiką. Todėl ir nestebina, kad, pavyzdžiui, Vudžio „balsui“ T. Hanksui liūdna skirtis su šia istorija. Kaip ten bebūtų, originalus įgarsinimas taip pat toks, kokio galima tikėtis iš šios studijos ir šių aktorių.

Reziumė

„Žaislų istorija 4“ – spalvingas, vizualiai patrauklus, šiltas ir jausmingas beveik ketvirtį amžiaus trunkančios serijos filmas, galintis tapti atsisveikinimu su pamėgtais personažais. Jei taip iš tiesų nutiks – ką gi, truputį gaila, nes nepaisant stiprios techninės pusės ir gražiai pateikiamos gyvenimiškos filosofijos, ketvirtasis filmas tiesiog savaip interpretuoja pirmąją „Žaislų istorijos“ dalį ir nepasiūlo nieko, kas dar nebuvo rodyta anksčiau. Pažiūrėti verta – ne tik dėl to, kad tai – galbūt paskutinė galimybė ekranuose pamatyti Vudį, Bazą Šviesmetį ir kitus senuosius personažus – „Žaislų istorija 4“ išlaiko savo pirmtakų aukštai iškeltą kartelę. Nepaisant turimų trūkumų, kurie ypač ryškūs dėl to, jog žinom, kad įmanoma ir dar geriau, „Žaislų istorija 4“ yra visom prasmėm gražus ir pakankamai protingai sudėliotas filmas, kuriame puikiai dera tiek jausmingi momentai, tiek tinkamai įterptas humoras. Vis tik, jei tai – tikrai atsisveikinimas, norėtųsi, kad jis būtų šis tas daugiau, nei pirmosios dalies atkartojimas. Šiaip ar taip, juk čia – ne bet kas, o „Žaislų istorija“.

7.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
7
Kinematografija:
8
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
10
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D